Tiesa, ministerijos paremti studentai turės kelerius metus po studijų „atidirbti“ pagal specialybę. Nepaisant to, tai tikrai geras signalas ir paskatinimas moksleiviams, kurie planuoja ateities karjerą ir renkasi būsimų studijų sritį. Tačiau ar to pakaks menkstančiam tiksliųjų, technologinių ir inžinerinių mokslų populiarumui atgaivinti?
Tikrai ne, jei ir toliau susitelksime į padarinius ir trumpalaikius sprendimus jiems neutralizuoti, o gilesnes šio klausimo priežastis būsime linkę nutylėti. Juk problema yra ne kvotos ir ne tai, kad nepakanka lėšų technologinių, inžinerinių mokslų studijoms finansuoti. Nors šių sričių specialistų poreikis didžiulis, konkurencija tarp stojančiųjų į inžinerijos, technologinius mokslus (išskyrus informatiką) labai menka – studijų vieta iš esmės užtikrinta kiekvienam, atitinkančiam minimalų stojamąjį konkursinį balą. Atsiduriame tokioje padėtyje, kai rinka aiškiai signalizuoja, kad inžinerijos specialistų poreikis jau dabar auga kaip ant mielių ir nežada sustoti, o švietimo sistemai šį poreikį atliepti tampa vis sunkiau.
Esu socialinių mokslų atstovė ir neabejoju socialinių – humanitarinių mokslų svarba, bet skirtingais laikotarpiais valstybės turi skirtingus prioritetus. Ir tai nereiškia, kad neturėtume dėmesio skirti socialiniams – humanitariniams mokslas, juk technologijos skirtos žmonėms, o šiuolaikinis inžinierius tai plačiai mąstantis, užsienio kalbas valdantis, kuriantis žmogus.
Esama situacija parodo, kur iš tiesų slypi tikroji problema: vaikai tiksliuosius mokslus „pameta“ dar mokykloje, nes, jų manymu, tai sunku, neįdomu, nereikalinga. Beje, teko sutikti ne vieną jaunuolį, kuris, atėjus metui rinktis studijas, pasigaili, kad mokykloje nepakankamai rimtai žiūrėjo į chemiją, fiziką, matematiką. Tuo metu, kaip jam atrodė, pasirinko lengvesnį kelią.
Jeigu išties norime įgyvendinti drąsiai deklaruojamą ambiciją tapti aukštos pridėtinės vertės ekonomikos šalimi, ne tik gaminančia, bet ir kuriančia technologijas, būtina dėti rimtas pastangas, kad besirenkančiųjų lengvesnį kelią mokyklose būtų kuo mažiau. Tam reikia ne trumpalaikių veiksmų ar skambios retorikos, o specialios valstybės lygmens programos, populiarinančios inžinerinius, technologinius mokslus ir padėsiančios užauginti būsimus inžinierius ar matematikus.
Vaikai tiksliuosius mokslus „pameta“ dar mokykloje, nes, jų manymu, tai sunku, neįdomu, nereikalinga.
Gerų pavyzdžių, kaip tai daro kiti, toli ieškoti nereikia. Nyderlandai prieš penkiolika metų pradėjo įgyvendinti specialią STEM (gamtos, technologinių, inžinerinių mokslų ir matematikos) populiarinimo programą, o šiandien jau mato apčiuopiamus rezultatus – stojančiųjų skaičius taip išaugo, kad net tenka griebtis ribojimų. Nacionalines STEM programas ar strategijas turi ir Austrija, Vokietija, Prancūzija, Norvegija, Suomija.
Amerikiečiai taip pat turi kuo pasigirti. 2018-aisiais JAV Nacionalinė technologijų taryba patvirtino penkerių metų STEM stiprinimo strategiją. Joje įvardinti trys esminiai prioritetai: užtikrinti stiprius STEM pagrindus visoje švietimo sistemoje, padidinti besirenkančių STEM mokslus įvairovę, lygias galimybes ir įtrauktį bei paruošti darbo jėgą ateities iššūkiams. Visai neseniai JAV švietimo departamentas skyrė 279 mln. JAV dolerių federalinei STEM programai finansuoti.
Panašios programos neabejotinai reikia ir Lietuvai. Manau, kad ji turėtų apimti keletą svarbių sričių.
Pirma, būtina numatyti gaires bendrojo ugdymo programų peržiūrai. Mokykla turėtų ugdyti inovacijų kultūrą, skatinti dalykines kūrybiškumo, iniciatyvumo kompetencijas, būtinas ir sėkmingai profesinei veiklai. Savivaldybės privalo pasirūpinti, kad mokyklose būtų atnaujintos laboratorijos, taikomas projektinis ugdymas, kad vaikai suprastų, kaip praktikoje galima pritaikyti „sausas“ matematikos, fizikos ar chemijos formules.
Antra, iš mirties taško turėtų pajudėti dar 2015 metais inicijuotas STEAM (gamtos, technologinių, inžinerinių mokslų, menų ir matematikos) regioninių atviros prieigos centrų kūrimas. Prieš ketverius metus skambiai paskelbėme, kad Lietuvoje veiks dešimt gamtos ir technologijų mokslų centrų, bet kur jie dabar? Šiuose centruose planuota įrengti aukšto lygio mokomąsias laboratorijas, techninės kūrybos mokomąsias aplinkas, kurios būtų aprūpintos šiuolaikinėmis technologijomis ir būtų viešai prieinamos visoms regiono mokykloms. Čia kvalifikaciją turėjo stiprinti ir nutolusių regionų mokytojai.
Prieš ketverius metus skambiai paskelbėme, kad Lietuvoje veiks dešimt gamtos ir technologijų mokslų centrų, bet kur jie dabar?
Trečia, mokytojų rengimo programos neturėtų būti paliktos savieigai. Trijų mokytojų rengimo centrų įsteigimas – tikrai dar ne viskas ir ne tikslas savaime. Reikia atidaus žvilgsnio, kas šiuose nacionaliniuose centruose planuojama ir kas įgyvendinama. Būtina, kad greta dėstytojų dirbtų aukščiausio lygio tarptautiniai ekspertai, kurie padėtų sustiprinti mokytojų parengimo kokybę. Labai svarbu užtikrinti, kad gimnazistus mokyti ketinantys mokytojai visų pirma būtų savo mokomos srities (chemijos, fizikos, biologijos ar matematikos), o ne pirmiausia edukologijos specialistai, gilinę žinias realioje STEM mokslų aplinkoje, prisilietę prie „kietojo“ mokslo, dirbę šiuolaikiškose laboratorijose, ne tik auditorijose.
Tai tik keli punktai, kurie galėtų atsirasti valstybinėje STEM programoje ir įgyvendinami visoje Lietuvoje. Galbūt tuomet neteks stebėti, kaip „tiksliukai“ pamažu tampa nykstančia rūšimi.
Jurgita Šiugždinienė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė. 2019 m. savivaldos rinkimuose išrinkta į Kauno miesto tarybą.
