Forume dalyvavę valdžios institucijų atstovai žadėjo keisti ir tobulinti teisės aktus, minėjo, kad šioje Seimo sesijoje dar laukia Architektūros ir saugomų teritorijų įstatymo pakeitimai.
Tai – tikrai svarbu, bet šiandien pagrindinės problemos glūdi ne įstatymuose, o mūsų galvose, valdymo kultūroje ir valdžios institucijų, tame tarpe ir savivaldybių, požiūryje į miestų ir rajonų plėtrą bei gyventojų vaidmenį. Šiandien visuomenės dalyvavimas teritorijų planavimo procesuose yra vis dar labiau formalus, realiai neįtraukiantis gyventojų į šiuos procesus.
Vis dar gaji „profesionalo, sėdinčio dramblio kaulo bokšte“ pozicija – profesionalo (dažniausiai, urbanisto), kuris save mato miesto žemės – vieno svarbiausių jo išteklių – šeimininku, pamiršdamas, kad miesto ir rajono šeimininkai yra visi jo gyventojai.
Vakarų valstybėse tariamasi su gyventojais
Pažangiose pasaulio valstybėse labai atsakingai planuojama miesto ir miestelių plėtra – numatomos pramoninės zonos, rekreacinės teritorijos, gyvenamieji rajonai. Žvelgiama į ilgalaikę perspektyvą dvidešimt-trisdešimt metų į priekį. Numatomos ir patvirtinamos aiškios kompleksinio teritorijos vystymo gairės. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse bendrieji planai yra panašesni į gaires, o ne į smulkiai detalizuotus griežtus dokumentus; jų išpildymą pagal bendruosius principus reguliuoja bendruomenės.
Kalbant apie gamybos buvimą gyvenamuose miesto rajonuose, naudojamas ciklinės ar socialiai atsakingos ekonomikos modelis, kuris skatina aplinkai nekenksmingą gamybą, kuri gali praturtinti miesto gyvenamųjų rajonų funkcinį potencialą sulieti į vieną „kokteilį“ su kitomis svarbiomis funkcijomis. Bendruomenės aktyviai dalyvauja procese, o ne tik galutinio pasiūlymo pristatyme.
Savivaldybė dažnai užima abejingo stebėtojo poziciją, o gyventojai dešimtims institucijų įrodinėja, kad keitimas neigiamai paveiks aplinkinių gyventojų gyvenimo kokybę.
Tokie atvejai, kuomet patvirtintame bendrajame plane, kuriame jau apgyvendintose gyvenamosiose teritorijose, staiga būtų leista keisti žemės paskirtį ir statyti ne tik komercinės, bet ir pramonės paskirties pastatus, yra sunkiai įsivaizduojami, nebent tai susiję su nacionaliniais interesais ar kitomis rimtomis priežastimis.
Pavyzdžiui, Anglijoje vietos bendruomenė negali radikaliai atmesti aukštesnio lygmens plano strateginių sprendinių, numatančių naują vystymą, bet ji turi lemiamą balsą, sprendžiant, kur ir kaip jos teritorijoje tai turi būti lokalizuojama. Teritorijų bendrųjų planų sprendinius rengia ir įgyvendina tarpdisciplininės komandos – urbanistai, ekonomistai, transportininkai, sociologai, kitų sričių specialistai, miesto vadovai, būtinai bendradarbiaujant su vietos gyventojais. Bendrieji planai atspindi miesto ar rajono socialinio–ekonominio vystymo strategijų sprendinius, o ne atvirkščiai.
Gyventojai patenka į spąstus
Lietuvoje situacija kiek kitokia. Miesto ar rajono savivaldybių strateginiai plėtros planai daugeliu atveju mažai susiję su konkrečių teritorijų bendraisiais planais. Tai – skirtingi dokumentai, skirtingi ir jų rengėjai. Tai daugeliu atveju lemia neatitikimą tarp šių dokumentų nuostatų ir vėliau lemia įvairius abiejų dokumentų pakeitimus, kurie tiesiogiai paliečia vietos gyventojus ir ekonominius veikėjus. Labai gaila, bet čia atsiranda ir ne visai skaidrių interesų tenkinimo.
Neseniai girdėjome apie Kauno rajone pastatytą atliekų rūšiavimo gamyklą, kuri išdygo Ramučių gyvenvietėje; kitas pavyzdys – Garliavos apylinkių seniūnijoje UAB „Plastena“ vykdo gamybinę veiklą, neturėdama tam leidimo.
Gyventojai, kurie gyvena suplanuotuose gyvenamosiose teritorijose ir turi teisėtus lūkesčius gyventi neužterštose, netriukšmingose vietovėse, patogiose ir saugiose, toliau nuo sunkiasvorio transporto judėjimo, išlaikyti ekonominę savo turto vertę staiga atsiduria situacijoje, kuomet yra tyliai pakeičiama gretimos žemės paskirtis iš žemės ūkio į komercinę, o vėliau – ir į pramonės ir sandėliavimo.
Savivaldybė užima abejingo stebėtojo poziciją
Dažniausias savivaldybių vadovų ir jų tarnybų atsakymas: „Buvo konsultuotasi su gyventojais, priimant sprendimą keisti paskirtį, reikėjo tuomet dalyvauti ir nesutikti“. Apie numatomas konsultacijas paprastai paskelbiama žinute vietiniame laikraštyje.
Kiek gyventojų šiais laikais užsisako rajoninius laikraščius? Koks procentas jaunimo išvis žino, kad toks egzistuoja? Na, ir skelbimas dažniausiai yra tokio didumo, kad net ir laikraštį užsisakęs senjoras jo neįskaitytų. Tik visai neseniai atsirado reikalavimas statyti skelbimus prie teritorijų, kuriose planuojami pokyčiai.
Dažniausiai atsitinka taip, kad gyventojai apie būsimus gretimos teritorijos pokyčius sužino tik tada, kai jie jau vyksta pilnu tempu ir juos sustabdyti tampa labai sudėtinga ar net neįmanoma. Kreipiamasi į valdžios įstaigas, neretai prasideda teisminiai procesai.
Gerai, jeigu bendruomenėje atsiranda aktyvių žmonių, kurie pasiryžta aiškintis ir keisti netenkinančią situaciją. Tai gyventojams kainuoja daug laiko, sveikatos ir resursų. O kiek yra atvejų, kuomet gyventojai tiesiog numoja ranka ir susitaiko su moraliniais ir finansiniais nuostoliais? Tuo tarpu savivaldybė, kuriai skirta teisė ir pareiga rūpintis vietos gyventojų gerove, nusišalina ir tiesiog pasyviai stebi, kuo visa tai baigsis. Kodėl taip atsitinka?
Laimi disponuojantys didesniais resursais
Pavyzdžiui, Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, Žemės naudojimo ir apsaugos reglamente prie teritorijų, kurios įvardintos kaip „prioritetinės gyvenamųjų teritorijų plėtrai“ palikta galimybė žemės paskirtį pakeisti į pramonės ir sandėliavimo, jeigu tai „neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų“.
Taigi, vienu sakiniu mes patvirtiname prioritetines teritorijas gyvenamiesiems rajonams, o kitu – šį prioritetą paneigiame, nes paliekame galimybę vykdyti pramonės veiklą. O ką reiškia „jeigu neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų“? Ar garsas, dėl kurio pietų miego negali miegoti mažamečiai vaikai, gyventojai darbo dienomis nuolatos jaučia diskomfortą, jau reiškia „neigiamą įtaką“?
Savivaldybė dažnai užima abejingo stebėtojo poziciją, o gyventojai dešimtims institucijų įrodinėja, kad keitimas neigiamai paveiks aplinkinių gyventojų gyvenimo kokybę. Dažniausiai laimi tas, kas disponuoja didesnėmis lėšomis ir turi reikalingų rėmėjų.
Akivaizdžių pažeidimų išmatuoti „neįmanoma“
Mes jau dešimtmečius kalbame apie „vieno langelio“ principą, kuomet pilietis, užregistravęs pasiteiravimą ar skundą savivaldybėje, turėtų gauti vieną išsamų atsakymą, suteikiantį informaciją iš visų susijusių tarnybų. Pati savivaldybė, kuri turėtų atstovauti vietos bendruomenei, susirenka visą informaciją ir siūlo sprendimus, rūpinasi savo gyventojais.
Kaip yra dabar? Gyventojai siunčia raštus visoms įmanomoms tarnyboms, pavyzdžiui, Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Aplinkos apsaugos agentūros poveikio aplinkai vertinimo departamento Kauno skyriui, Nacionalinės visuomenės sveikatos centro Kauno departamentui ir t.t., patys organizuoja patikrinimus. Situacija tampa panaši į absurdą, kuomet atvykęs Statybos valstybinės priežiūros poskyrio specialistas nesiima tikrinti akivaizdžiai matomų pažeidimų, nes, jo teigimu, „tai nebuvo paminėta gyventojų skunduose“.
Teisės aktų Lietuvoje tikrai netrūksta. Trūksta neabejingo, ryžtingo, sąžiningo požiūrio į valstybės ir savivaldybių išteklių valdymą, plačiai ir atsakingai mąstančių profesionalų valstybės ir savivaldybės įstaigose.
Šie procesai kainuoja labai daug ne tik bendruomenių nariams, kurie gina viešąjį bendruomenės interesą, bet ir visiems mokesčių mokėtojams. Pavyzdžiui, UAB „Plastena“ keliamo gamybinio triukšmo Garliavos apylinkių seniūnijoje ilgą laiką nepavyko išmatuoti dėl labai keistos matavimo metodikos, kuri leidžia vilkinti šį procesą kiek nori. Triukšmas matuojamas įjungus ir išjungus triukšmo šaltinį, o UAB „Plastena“ nesutinka išjungti triukšmo šaltinio darbo metu, siūlo atvykti penktadienį po darbo valandų.
Žalia šviesa pažeidėjams?
Kaip gali atsitikti taip, kad savivaldybė yra tik neutralus stebėtojas, kuris neprisiima jokios atsakomybės? Ar ne savivaldybė yra atsakinga už tai, kad tiek gyventojai, tiek verslininkai yra įstumiami į tokią situaciją, kurios nenori nei vienas, nei kitas?
Jeigu teritorijos bendrajame plane numatytas gyvenamasis rajonas, jis turi tokiu ir likti arba kartu su gyventojais turi būti numatytos teritorijos, kuriose bus leidžiama tam tikra veikla. Nebent tai – nacionalinio intereso objektas.
Negali atsitikti taip, jog duodama žalia šviesa įvairių komercinių ir pramonės objektų atsiradimui tik imituojant konsultacijas su gyventojais, o dažniausiai – juos apskritai ignoruojant.
Teritorijų planuotojų klaidos bado akis
Čia būtų galima paminėti ir kitas teritorijų planuotojų klaidas, kurios bado akis bet kuriam sveiko proto žmogui, užsukusiam į mūsų didmiesčių priemiesčius: tiesiog laukuose, toli nuo socialinės ir ekonominės, viešosios infrastruktūros pastatyti daugiaaukščių/daugiabučių kvartalai, kotedžai (daugiabučiai) dygsta kaip grybai po lietaus – bet kur ir bet kaip, taip suardydami ne tik estetinę, bet ir funkcinę šių gyvenamųjų kvartalų vertę.
Kokią „šiuolaikinę gyvenimo kokybę“ taip padedame kurti savo miesto gyventojams, jei iki artimiausio vaikų darželio, mokyklos, parduotuvės, sveikatos priežiūros įstaigos, viešojo transporto stotelės, net asfaltuoto kelio ar centralizuoto vandentiekio/nuotekų šalinimo tinklų – toliau nei toli? Kiek laiko užtrunka šioms šeimoms pasiekti darbą? Kiek automobilių turi įsigyti kiekviena šeima? Kokį kultūrinį, socialinį gyvenimą gyvena tokios izoliuotos bendruomenės? Kodėl visi mokesčių mokėtojai turi finansuoti būtiniausios viešosios infrastruktūros nutiesimą iki šių nutolusių „salų“? Kiek išlaidų joms išlaikyti ir prižiūrėti reikia dabar ir reikės ateityje?
Teisės aktų netrūksta, trūksta – politinės valios
Pažangiose Europos valstybėse tokių situacijų matyti netenka. Gyvenviečių teritorijos planuojamos ir valdomos toliaregio, atsakingo ir racionalaus šeimininko – vietos bendruomenės ir jai atsakingai atstovaujančių institucijų, visų pirma savivaldybės tarybos ir administracijos. Būtent savivaldybė mūsų demokratinėje visuomenėje yra subjektas, kuriam patikėta galia ir atsakomybė atstovauti viešąjį interesą, užtikrinti vietos bendruomenės gerovę, o ne atvirkščiai.
Teisės aktų Lietuvoje tikrai netrūksta. Trūksta neabejingo, ryžtingo, sąžiningo požiūrio į valstybės ir savivaldybių išteklių valdymą, plačiai ir atsakingai mąstančių profesionalų valstybės ir savivaldybės įstaigose, jų atsakingo rūpesčio savo bendruomene. Taip pat ir pačios bendruomenės narių, verslo atstovų išprusimo, atsakomybės, noro ir gebėjimo derinti skirtingus interesus, pasitikėjimo valdžios institucijomis, plataus ir ilgalaikio gyvenimo kartu matymo.
Kuo daugiau bendrausime, bendradarbiausime, pasitikėsime, tuo mažiau jausimės apgauti, nuvilti ir bejėgiai. Tuo mažiau kils minčių pakelti sparnus. Mums ir mūsų vaikams bus gera ir patogu gyventi mūsų miestuose ir miesteliuose.
Jurgita Šiugždinienė yra Kauno technologijos universiteto studijų prorektorė
