Daug bendraudama su mokytojais vis aiškiau įsitikinu, kad esminiai dalykai nėra tik atlygis ar mažesnė biurokratija. Svarbu ir kita: mokyklos, kaip organizacijos, darbo kultūra, visuomenės požiūris, tėvų palaikymas, stabilumas, laisvė dirbant.
Mokytojo profesijos patrauklumas priklauso nuo daugelio veiksnių, ir tai privalo nuoširdžiai rūpėti visiems – Vyriausybei, Seimui, ministerijai, savivaldybėms, aukštosioms mokykloms, profesinėms sąjungoms, visuomenei (tėvams, globėjams, seneliams ir, žinoma, patiems mokiniams), bei žiniasklaidai. Mokytojų rankose yra mūsų ateitis, tad ir prisidėti turime visi, be kaltųjų paieškų ir atsakomybės perkėlimo kitam.
Mokytojo profesijos reikšmė, kaip beje, ir mokytojų trūkumas – aktualiausios temos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Net ir tose šalyse, kuriose atlyginimo ir finansavimo klausimai senai išspręsti, šiandien jau labai trūksta mokytojų, o ir ateities prognozės ne pačios geriausios.
Paruoštų receptų, deja, nėra. Visiškai aišku, kad būtina veikti nelaukiant, sistemiškai ir išvien.
Pasidalinsiu keliomis tendencijomis, kurios turi didelės įtakos mokytojo profesijai ir tam, kad šiandien jaučiame mokytojų stygių.
Kitokie vaikai – kitoks mokytojas
Mokykla labiau nei bet kuri kita organizacija yra tiesioginis gyvenimo ir visuomenės atspindys, nuolat besikeičianti sulig kiekviena naujai ateinančia mokinių karta bei globaliais iššūkiais. Dabartinei „su planšete rankose“ užaugusiai kartai nebetinka anksčiau taikyti mokymo(si) metodai – šie vaikai kitaip mąsto, kitaip išlaiko dėmesį, jie tiesiog mokosi kitaip. Žinių perteikimas ir informacijos paieška, ilgą laiką buvę pagrindiniais švietimo sistemos uždaviniais, šiandien nebėra svarbiausi. Žinios ir informacija keičiasi nuolat, ji prieinama akimirksniu, svarbiausia gebėti ją kritiškai vertinti, atsirinkti, atsakingai ir sąžiningai naudoti.
Žinių perteikimas ir informacijos paieška, ilgą laiką buvę pagrindiniais švietimo sistemos uždaviniais, šiandien nebėra svarbiausi.
Viena po kitos Lietuvą ir pasaulį užklumpančios krizės – pandemija, karas ir kt., reikalauja vis naujų sprendinių. Vaikų įvairovė mokyklose didesnė nei bet kada, tad mokytojui tenka ieškoti individualizuotos mokymosi prieigos, o tam vadovėlio ar detaliai surašytos bendrojo ugdymo programos nebeužtenka. Ugdymo programą ar tiksliau tariant, turinį, reikia naujinti ir aktualinti nuolat, jį pritaikyti prie kintančių kontekstų, mokinių poreikių ir jų pasirengimo. Tam būtinas atviras ir platus požiūris, lankstumas, greita reakcija tam tikro neapibrėžtumo sąlygomis, o tai daugeliui iš mūsų kelia tikrai nemažai streso ir nerimo.
Mokykla – organizacija, kuriai turi rūpėti jos darbuotojai
Besikeičiančioms aplinkybėms suvaldyti ir stabilumui užtikrinti reikia ir kitokios - sveikos, palaikančios ir įgalinančios darbo aplinkos, vadovų lyderystės. Neretai girdžiu, kad darbo realybei pasikeitus, dažna mokykla, deja, taip ir liko kažkur dvidešimtajame amžiuje. Mokytojai įvardija, kad jiems trūksta motyvacijos, pasitikėjimo, palaikymo, šiuolaikiškų mokymo priemonių. Dėl kai kuriais atvejais atsainaus savivaldybių požiūrio į mokyklų tinklą dažnas mokytojas vis dar neturi pilno etato, todėl yra pasmerktas nesibaigiančiai piligrimystei tarp kelių mokyklų, taip negalėdamas jaustis pilnaverčiu mokyklos bendruomenės nariu.
Svarbu suprasti, kad mokyklos šiandien dėl žmonių resursų konkuruoja su verslo ir kitomis organizacijomis. Ne tik darbo užmokesčiu, bet ir aplinka bei galimybėmis. Taigi orios darbo sąlygos, vadovų lyderystė, darnus kolektyvas ir darbo sąlygos yra esminiai elementai mokykloje.
Ar už viską atsako mokykla?
Kita opi problema yra ta, kad mokytojai patiria daug spaudimo iš tėvų ir visuomenės. Labai gerai, kad tėvai aktyvūs, tačiau neretai pasitaiko, kad atsakomybę už savo vaikų elgesį ir pažangą kai kurie tėvai bando perkelti mokyklai ir mokytojui.
Visuomenės lūkesčiai ir reikalavimai dažnai yra nepamatuotai dideli. Su nerimu stebiu, kaip bet kokiam rezonansiniam įvykiui nutikus visuomet atsigręžiama į mokyklą ir mokytojus, bandoma teigti, kad jie vieninteliai atsakingi už mūsų visuomenę ištinkančias negandas ir problemas. Šią tendenciją kartais stiprina ir šalies žiniasklaida, sunkiai gebanti rasti, o gal tiesiog kartais neturinti intereso dalintis pozityviomis švietimo sistemos patirtimis ir pavyzdžiais. Visa tai formuoja nepatrauklią, nesaugią ir įtampos kupiną aplinką, alinančią mokyklose jau dirbančius mokytojus ir atbaidančią tuos, kurie dar tik svarsto į jas ateiti.
Nei ministerija, nei ministras, be kitų veikėjų pagalbos neturi galios keisti šios tendencijos, būtent todėl pagal savo galimybes ir atsakomybių sritį būtina kryptingai veikti visiems išvien.
Nacionaliniai sprendimai – ar jų pakanka?
Iš karto atsakau – tikrai ne. Jau priimtų sprendimų tikrai neužtenka. Tam, kad mokytojo profesija taptų patrauklia reikalingi ir savivaldybių, profesinių sąjungų, žiniasklaidos, aukštųjų mokyklų įsipareigojimai.
Mums pavyko su visomis parlamentinėmis frakcijomis pasirašyti susitarimą dėl finansavimo didinimo ir pagrindinių krypčių švietime. Manau esame pajėgūs pasiekti ir platesnį sutarimą dėl konkrečių suinteresuotų grupių įsipareigojimų stiprinant mokytojo profesijos patrauklumą.
Pasidalinsiu nacionalinio lygmens sprendimais, kurie pastaraisiais metais buvo priimti tam, kad gerėtų mokytojų darbo sąlygos ir daugiau žmonių rinktųsi mokytojo profesiją.
Nuoseklus darbo užmokesčio didinimas. Ilgus metus Lietuva neturėjo susitarimo dėl mokytojų darbo užmokesčio politikos. Darbo užmokestis nebuvo nuosekliai didinamas. Politinėms partijoms pavyko sutarti dėl labai aiškaus tikslo ir tai įtvirtinti susitarime dėl švietimo – mokytojų darbo užmokestis iki 2024 pabaigos privalo pasiekti EBPO standartą – 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalyje. Šiais metais mokytojų darbo užmokestis vidutiniškai kilo 13 proc., praėjusiais – 12, 5 proc. Mokytojų darbo užmokestis šiuo metu auga sparčiausiai visoje ES.
Daugiau švietimo pagalbos specialistų klasėse, tai reiškia pagalbos mokytojams. Mokytojų padėjėjų klasėse skaičius per pastaruosius metus išaugo dvigubai. Valstybės finansavimas švietimo pagalbai augo nuo 62 iki beveik 136 mln. Eur. Nors švietimo pagalbos teikimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, ministerija šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu nuosekliai remia savivaldybes ir didina švietimo pagalbos finansavimą mokyklose. 2022 m. valstybės lėšos sudarė apie 80 proc. viso švietimo pagalbai skiriamo finansavimo, savivaldybių lėšos – 20 proc.
Sustiprinta vaikų ir tėvų atsakomybė už pamokų lankomumą. Mokytojas neturi atsakyti už vaikų, o kartais ir tėvų atsainų požiūrį į ugdymo procesą. Mokinys privalo lankyti pamokas, jo pagrindinis darbas – mokytis.
Nacionalinė edukologijos mokslo programa. Jeigu norime, kad jauni ir vyresni žmonės rinktųsi pedagogikos studijas, jos turi būti kokybiškos. Tai labai svarbus faktorius apsisprendžiant dėl studijų srities. Tam, kad aukštosios mokyklos stiprintų studijų kokybę, mums reikia stiprių mokslininkų – dėstytojų. Šiandien kai kurios sritys kelia ypatingą nerimą. Pavyzdžiui, kas atsitiko su matematikos mokytojų rengimu, kad neliko didaktikos mokslo ir vos keli žmonės gali plėtoti šią sritį? Pedagogikos studijų kokybė – pirmiausia aukštųjų mokyklų atsakomybė, tačiau valstybė turi prisidėti prie edukologijos mokslo stiprinimo.
Tad rudenį startuoja nacionalinė edukologijos mokslo programa (20 mln. Eur). Tai ne vien taikomieji tyrimai, bet ir stažuotės, doktorantūros ir po-doktorantūros studijos. Ši programa mums turi padėti užauginti stiprią edukologų kartą. Labai svarbu, kad finansuojamų tyrimų rezultatai būtų naudingi ir reikalingi praktikams – mokytojams ir mokykloms, padėtų spręsti realias problemas ir generuotų rekomendacijas.
Pedagogikos studijų kokybė – pirmiausia aukštųjų mokyklų atsakomybė, tačiau valstybė turi prisidėti prie edukologijos mokslo stiprinimo.
Nacionalinės kvalifikacijos programos jau dirbantiems mokytojams ir vadovams. Jos yra ilgalaikės, turi stiprų praktinio taikymo komponentą ir skirtos tam, kad nauji dalykai greičiau pasiektų mokyklą. Jau startavo skaitmeninių įgūdžių programa (skaitmenines kompetencijas jau patobulino daugiau nei 1000 mokytojų), netrukus prasidės lyderystės, matematikos dalyko didaktikos, gyvenimo įgūdžių ir įtraukaus ugdymo programos.
Stipendijos būsimiems mokytojams. Įstojusiesiems į didžiausią poreikį turinčias pedagogikos specialybes skiriamos tikslinės stipendijos, siekiančios 319 eurų per mėnesį. Paskutinio kurso trūkstamiausių pedagogikos specializacijų studentams, sudariusiems išankstines darbo sutartis, numatyta galimybė stipendijas padidinti iki 539 eurų. Praėjusiais metais norinčiųjų studijuoti ugdymo mokslų programas padaugėjo. Specialiąją pedagogiką pasirinko trečdaliu stojančiųjų daugiau, negu ankstesniais metais.
Daugiau galimybių tapti mokytoju. Mokytojų mums trūksta jau dabar, tad negalime laukti, kol studijas baigs nauja mokytojų karta. Todėl daug vilčių teikiame jau turintiems profesiją žmonėms, kurie nusprendė tapti mokytojas. Atvėrėme daugiau kelių kitų sričių specialistams tapti mokytojais ir jau dirbant įgyti pedagogo kvalifikaciją.
Taigi, nuveikta tikrai nemažai, bet dar daugiau reikia nuveikti. O veikti reikia visiems drauge. Kiekvienas esame atsakingi už tai, kad mokytojo profesija būtų patraukli ir gerbiama.
