Todėl stebina kolegų viešai deklaruojamas požiūris į aukštąjį mokslą kaip priemonę socialinei lygybei pasiekti, o į aukštojo mokslo institucijas – kaip į prieglobstį po mokyklos neturintiems kur pasidėti jauniems žmonėms.
Būtent tokį įspūdį galima susidaryti paskaičius gerbiamos VDU mokslo prorektorės Julijos Kiršienės keletą pastarųjų viešų pasisakymų, pavyzdžiui, komentarą „J. Kiršienė: gerinti mokslo kokybę priimant tik elitinių gimnazijų abiturientus – „tinginio darbas“.
Gerbiama kolegė sunerimo, kad universitetams pakėlus stojamojo balo kartelę iki 4 balų, staiga nebeliks stojančiųjų į universitetines aukštąsias mokyklas, jos taps skirtos tik neva išrinktiesiems neįvardintų „elitinių“ gimnazijų abiturientams.
Žinoma, labai populiaru manipuliuoti balais ir „kartelėmis“, nesuteikiant šioms frazėms jokio konteksto. Pirma, tai yra 4 balai iš 10, arba mažiau nei pusė. Antra, tai reiškia, jog tam, kad pasiektų šią „neįmanomai aukštą“ kartelę, abiturientui nereikia surinkti nei pusės iš 100 balų valstybinio brandos egzamino įvertinime.
Štai, pavyzdžiui, nuo šių metų iki 3 balų pakilęs minimalus stojamasis balas valstybės finansuojamoms vietoms reiškia, kad abiturientui iš dviejų valstybinių egzaminų reikia gauti vos 36 balus, turėti trečiojo dalyko metinį pažymį bent 8 ir ketvirtojo dalyko egzaminą išlaikyti vos 16 balų. Primenu – iš 100 galimų.
Ar tai labai aukšti reikalavimai? Ar tikrai kalbame apie elitinius studentus?
Lietuvai elitinių studentų nereikia?
Kita vertus, pakalbėkime apie tariamą „elitą“. Gerbiama prorektorė apeliuoja į socialinį teisingumą, siūlydama į universitetus priimti silpnesnius studentus. Teisingai – tegul „elitinių“ gimnazijų absolventai mokosi jų vertose užsienio aukštosiose, tegul toms šalims kuria inovacijas ir generuoja pridėtinę vertę jų ekonomikai. Mes ir toliau su dideliu užsidegimu rengsime vidutinybes tiražuojančius mokytojus, dejuosime dėl krentančių moksleivių pasiekimų ir verksime, kad estai, suomiai ar švedai mus pralenkė dar vienoje srityje.
Tiesa yra tokia, kad nestiprindami savo ekonomikos inovacijomis, nesiekdami aukštos pridėtinės vertės, neišgalėsime samdyti kembridžus, oksfordus ar harvardus baigusių specialistų – lietuvių, kurie pasirinks gyvenimą šalyje, vertinančioje talentą ir elitą.
Aukštasis išsilavinimas – ne tik universitetuose
Eilinį kartą manipuliuojama ne tik Lietuvoje ypač mėgstamu „mažo žmogaus“ įvaizdžiu ir „socialinio teisingumo“ filosofija, bet ir duomenimis. Siūlydami priimti į universitetus silpnus studentus, skatiname nereikalingą konkurenciją tarp skirtingo lygio aukštųjų mokyklų, resursų švaistymą ir orientuojame universitetus į vidutinybių ugdymą.
Kalbėdami apie aukštesnius reikalavimus stojantiesiems, turime matyti visą aukštojo mokslo sistemą. Lietuvoje yra dviejų lygių aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos. Moksleiviai su prastesniais pažymiais gali studijuoti kolegijoje ir, pasistengę, tęsti studijas magistrantūroje universitete. Niekas niekam teisės į universitetinį aukštąjį mokslą neatima. Mes turime sudaryti jiems sąlygas eiti šiuo keliu.
Nesislapstykime po socialinio teisingumo skraiste, kai iš tiesų siekiame visomis išgalėmis išvengti didelio studentų skaičiaus praradimo. Bijome pasitraukti iš komforto zonos.
Kas nukentėtų dėl aukštesnio konkursinio balo?
Na, ir šiek tiek apie manipuliacijas duomenimis. VDU prorektorė teigia, kad minimalų stojamąjį balą padidinus iki 4, labiausiai nukentėtų tiksliųjų mokslų programos. Kaip matyti MOSTA pateikiamoje statistikoje, stojamąjį balą padidinus iki 4, daugiausia potencialių studentų netektų Europos humanitarinis, Mykolo Romerio, Aleksandro Stulginskio, Kazimiero Simonavičiaus, Klaipėdos, Lietuvos sporto, Šiaulių universitetai. Tikriausiai nė vienas iš jų skaitytojui nekelia asociacijų kaip rengiantis išskirtinai tiksliųjų mokslų specialistus?
Jeigu kalbėtume apie konkrečius Kauno universitetus – KTU prarastų 15 proc. potencialių studentų, VDU – 28 proc.
Per penkerius metus – 36 proc. mažiau stojančiųjų į socialinius ir humanitarinius mokslus
Beje, pastarųjų metų stojančiųjų į aukštąsias mokyklas duomenų analizė rodo, kad nuolatos mažėja įstojusiųjų į humanitarinius ir socialinius mokslus skaičius. Per penkerius metus jų sumažėjo 36 proc. Kita vertus, per tą patį laikotarpį stojančiųjų į fizinių mokslų srities studijų programas skaičius išaugo 26 proc., į biomedicinos srities studijas – 5 proc.
Statistika tikrai patogu manipuliuoti, tačiau naivu tikėtis, kad visiems prieinami duomenys nebus išanalizuoti iš kitos, ne tokios patogios, pusės.
Kai kurios kolegės interpretacijos tiesiog prasilenkia su tiesa. Pavyzdžiui, ji teigia, kad Vilniaus Gedimino technikos universitetas priėmė 145 studentus į Programų sistemų studijas, kai, tuo tarpu, tokių studijų šiame universitete iš viso nėra. Be to, noriu informuoti, kad stojančiųjų į KTU studijų programą Programų sistemos (ji – populiariausia Lietuvoje) vidutinis konkursinis balas buvo 7,18, o minimalus valstybės nefinansuojamose vietose – 3,74. Taip, tiesa, mūsų studentai – elitiniai.
Geresni studentai – aukštesnis dėstymo lygis
VDU prorektorė teigia, kad keldami priėmimo į universitetus kartelę iki 4 balų, bandome „įsišauti sau į koją“. Kai kas tikrai bando. Tačiau tai – ne tie universitetai, kurie siekia struktūrinių ir kokybinių reformų, nepaisydami laikinų nuostolių, o tie, kurie nori išlaikyti studentus, nesvarbu kokius. Pamiršdami, kad „nesvarbu kokių“ studentų dėl demografinės duobės beveik neliks, o talentingieji bus išvažiavę į užsienį.
Beje, KTU aukštesnę kartelę taikė ir pernai, ir užpernai – nepriimame studentų, kurių stojamasis balas yra mažesnis nei 2, net jei jie būtų pasirengę mokėti už studijas. Koks šio sprendimo rezultatas? KTU yra vienintelis valstybinis universitetas, kuris šiemet priėmė daugiau studentų studijuoti valstybės finansuojamose vietose. Vadinasi, turinčių aukštesnius balus, geriau pasirengusių studijoms, turinčių didesnių ambicijų.
Suprantu, kad „kokybė“ ir „struktūrinės reformos“ skamba biurokratiškai. Bandau paaiškinti: įsivaizduokite, kad paskaitoje sėdi studentas, kuris vos vos pakliuvo į universitetą ir tas, kuris pasirinko savo svajonių specialybę ir į ją įstojo, nes tikslingai rengėsi ir to siekė. Prie kurio studento lygio derinsis dėstytojas? Teisingai, prie to, kokių daugiau. Kaip jūs norėtumėte, kad būtų dėstoma jūsų vaikui?
Prieinamas „visiems“ aukštasis mokslas neegzistuoja
Galiausiai, apie socialinį teisingumą. Štai Nyderlandai yra viena iš tų valstybių, kurioje socialinės lygybės indeksas yra gerokai aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Ir, tiesa, mokslas čia nemokamas (išskyrus nemažą registracijos mokestį, kuris įvestas visai neseniai) ir prieinamas visiems.
Tiksliau, tiems, kurie yra pabaigę tarptautinio bakalaureato programas (Lietuvoje pagal šią programą galima mokytis tik trijose mokyklose) ir tai tam tikru lygmeniu. Kitiems – matome ir anglų kalbos C1 (5,5 – 7 lygis) reikalavimą, ir atitinkamo lygmens matematikos egzamino reikalavimą. Beje, nubyrėjimas Nyderlandų universitetuose – didelis, nes net ir tie, kurie įstojo tenkindami reikalavimus, neišlaikę studijų intensyvumo yra priversti jas nutraukti.
Kitas pavyzdys – Danija. Studijos nemokamos ir prieinamos visiems. Pažiūrėkime atidžiau. Pavyzdžiui, aukštai reitinguojame Danijos technikos universitete (angl. Technical University of Denmark) privalomas kvalifikacinis egzaminas ir griežtai reikalaujama aukšto matematikos, chemijos, fizikos, anglų kalbos vertinimų lygmens. Studijuoti čia tikrai nepapuls visi norintys.
Koks elitizmas, vis dėlto, klesti Europoje.
Progresą ir inovacijas kuria talentai
Tikiu, kad ne tik aukštųjų mokyklų atstovai pavargo nuo aršių diskusijų viešojoje erdvėje: kiek ir kokių universitetų turi likti, ką ir kaip jie turi rengti, kiek ir kokių studentų priimti. Atsibodo svarstyti, kiek ir kokių studentų Lietuvoje liks po penkerių, po dešimties metų.
Žinote, apie ką norėčiau skaityti atsivertusi leidinius, kuriuose rašoma apie švietimą, mokslą ir technologijas? Apie tai, kad lietuvių mokslininkai Marso šiltnamyje užaugino pomidorus. Apie tai, kad pagal lietuvio architekto projektą statomas aukščiausias pasaulio pastatas (ne Dubajuje, Kaune). Apie tai, kad Lietuvos rašytojui teikiama Nobelio premija. Apie tai, kad lietuvių moksleiviai – geriausiai Europoje išmano tiksliuosius mokslus, kalbas ir yra kūrybingiausi. Apie tai, kad Lietuva pagal inovacijų indeksą pirmauja Europoje.
Tikiu, kad bent kai kurioms iš šių svajonių lemta išsipildyti. Bet tik tuomet, kai skatinsime jaunus žmones siekti didesnių tikslų ir mokytis atsakingiau bei sukursime tokią studijų aplinką, kurioje talentingi ir ambicingi žmonės veiks ir kurs kartu.
Jurgita Šiugždinienė yra Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektorė.
