Nežinau, kaip jus, mane ši istorija iš sukrėtė. Bet vėliau, kai ėmiau gilintis į jos detales, apėmė toks tikras pyktis. Kaip patalpoje, kur sunkios protinės negalios paženklinti auklėtiniai turėjo mankštintis, galėjo atsirasti virdulys su verdančiu vandeniu. Juolab, kad ne taip seniai šią ugdymo įstaigą jau purtė skandalas.
Pamenate pilietišką „Vilniaus energijos“ operatorės elgesį, kai, skambučio metu fone išgirdusi skriaudžiamą vaiką, ji apie tai pranešė į Bendrosios pagalbos centrą. Taip taip, ši istorija taip pat nutiko specialiojo ugdymo centre „Aidas“. Po to buvo atliktas tyrimas, iš posto išlėkė tuometinė direktorė, o jos vietą užėmė iš kitos mokyklos atėjusi laikinoji vadovė Egidija Urbanavičienė. Kai Kristupas buvo nuplikytas, jos centre nebuvo. Tačiau pokalbio metu moteris neslėpė, kad tai – nieko nereiškiantis faktas. Ji prisipažįsta buvusi šokiruota to, ką rado atėjusi į „Aidą“.
Anot E.Urbanavičienės centro personalas yra toks atbukęs, atsainiai žiūrintis į savo pareigas ir čia paliekamus vaikus, kad tik laiko klausimas, kada vėl nutiks nelaimė. Vienintelis būdas jos išvengti – kardinalios priemonės, tačiau centro steigėja Vilniaus savivaldybė jų nesiima.
Todėl kreipiuosi į Remigijų Šimašių: mere, šie vaikai revoliucijos nesukels ir žinios, jų, ko gero, neparodys. Tol, kol, neduok Dieve, kas nors atsitiks. Kas tada prisiims atsakomybę? Ar tik tuomet rasite laiko išklausyti vadovės nuomonę, kuri jau dabar įspėja: yra dvi išeitys – atleisti beveik visus darbuotojus ir rinkti naują komandą, kuri būtų atsidavusi, profesionali ir šiuolaikiška. Arba įstaigą iš viso uždaryti. Tačiau tada iškart garsiai pradeda rėkti nuskriaustųjų choras: žmogus, Kristupo nelaimės dieną turėjęs prižiūrėti vaikus, pasirodo, turi didelę šeimą – kaip tokį išmesi iš darbo? Gaila juk! Tik nuplikyto berniuko niekam negaila...
Egidija sako nebijanti prarasti darbą. Kur kas baisiau žinoti, kad kasdien rizikuojama pažeidžiamiausių visuomenės narių – neįgalių vaikų – sveikata, o gal net ir gyvybe.
Mere, Jūs privalote pasirūpinti, kad vaikai šioje įstaigoje daugiau nebekentėtų. Tačiau tuo pat metu esu įsitikinęs, kad reikia spręsti ne vien tik šios ugdymo įstaigos, bet ir visos sistemos problemas. Čia matau vienintelį sprendimą – asmeninio asistento paslaugą, apie kurią pastaruoju metu daug kalbame, diskutuojame ir jau imamės konkrečių veiksmų. Didžiulius pinigus, kuriuos gauna ne neįgalaus vaiko šeima, o ugdymo įstaiga, galima būtų panaudoti protingai, kai kiekvienas vaikas galėtų jausti asmeninį rūpestį ir pagalbą. O tokiems už algą „valandas stumiantiems“ prižiūrėtojams tiesiog nebebūtų galimybės kenkti. Tikiu, kad Kristupas taps sistemos pokyčių simboliu. Vardan kitų, tokių pat apsiginti ar net papasakoti, kas darosi negalinčių vaikų.
Justas Džiugelis yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime narys, Žmogaus teisių komiteto narys
