Justas Džiugelis. Supraskime pagaliau – mokykla turi taikytis prie vaikų, o ne atvirkščiai

Man pasisekė. Tačiau kiek daug vaikų „nurašomi“ dar ankstyvoje vaikystėje. Net nesuteikus jiems šanso įrodyti, kad užaugę nebūtinai gali tapti valstybės išlaikytiniais.

Būtent ši ydinga vaikų „rūšiavimo“ tvarka pastūmėjo mane pradėti politinį kelią. Kalbėti ir inicijuoti Lietuvai būtinus pokyčius – ir jau atrodė, kad jie visai čia pat.

Dar 2021 m. Seime sutarėme, kad nebegalime leisti mokykloms nepriimti „nepatogių“ vaikų. Šios krypties laikytis įsipareigojome ir Nacionaliniame švietimo susitarime.

Žinoma, pokytis nelengvas. Pritaikyta turi būti ne tik fizinė aplinka, bet ir mokymosi procesas, priemonės. Mokyklos turi didinti švietimo pagalbos specialistų, kurie talkintų mokytojams, skaičių. Pedagogai savo ruožtu taip pat turi įgyti specifinių žinių.

Bet juk ir Roma nebuvo pastatyta pernakt.

Mokyklų adaptacijai buvo skirti ketveri metai – iki šio rugsėjo, kada įtraukusis ugdymas taptų visuotinis.

Ir štai – likus kiek daugiau nei pusmečiui, randasi parlamentarų, kurie siūlo užtraukti rankinį stabdį ir numatyti galimybę mokykloms atsisakyti „nepatogių“ vaikų, jei šios nepasirengusios jų priimti.

Vadinasi, nepasirengusios mokyklos ir toliau galėtų nieko nekeisti. O tos, kurios tinkamai pasirengė, būtų dar labiau „perpildytos“ vaikais su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, tikslingai juos čia nukreipiant, ir taip savotiškai „baudžiamos“ už dedamas pastangas.

Likus kiek daugiau nei pusmečiui, randasi parlamentarų, kurie siūlo užtraukti rankinį stabdį ir numatyti galimybę mokykloms atsisakyti „nepatogių“ vaikų, jei šios nepasirengusios jų priimti.

Vaikai su specialiais poreikiais ir toliau būtų diskriminuojami. Jie negalėtų pasirinkti lankyti artimiausios mokyklos, jei ši nebūtų pritaikyta. Net ir „pasirinkti“ negalėtų, nes galutinis sprendimas, kur mokytųsi vaikas, tektų ne tėvams, o savivaldybės vaiko gerovės komisijai.

Įsigaliojus tokioms pataisoms, sugrįžtume prie buvusios drakoniškos tvarkos, kuri neatsitiktinai yra kritikuojama tarptautinių žmogaus teisių institucijų.

Labiausiai liūdina tai, kad, kaip ir buvo iki šiol, švietimo įstaigų interesai būtų iškeliami aukščiau vaikų interesų.

Niekada su tuo nesutiksiu. Dėsiu visas pastangas, kad sistema būtų atnaujinta ne kosmetiškai, o visuotinai – taip, kaip jau ir sutarėme. Ir kad jokios siūlomos pataisos nesustabdytų jau įsibėgėjusio įtraukiojo ugdymo diegimo.