Prasidėjus koronaviruso plitimui, Lietuvoje ypatingai trūko reagentų bei kitų testavimui reikalingų instrumentų. Mažos testavimo apimtys ir dideli grįžtančiųjų iš užsienio srautai kėlė paniką visiems, juolab, kad nuolat plito žinios apie saviizoliacijos nesilaikančius piliečius. Iki pat kovo pabaigos, kol nebuvo gauti reagentai, Lietuvoje testavimo apimtys neviršijo nei Latvijos, nei Estijos apimčių absoliučiu skaičiumi ir tik atvykus reagentams ir leidus testuoti privačiose laboratorijose testų apimtys išaugo nuo vidutiniškai 204 (11 kalendorinę savaitę) iki 2244 (14 kalendorinę savaitę), nors santykinai (testų skaičius tenkantis 1000 gyventojų), dar iki šiol nepasivijo Latvijos ar Estijos rodiklių.
Politikai jausdami didelį spaudimą iš visuomenės, nuolat mini magišką skaičių – 5000 testų per dieną. Tai reikštų kone 250% testavimo apimčių padidinimą lyginant su praėjusios savaitės vidurkiu. Tačiau kaip Prezidentas G.Nausėda sakė: „Pinigai nėra problema“, bet turime „ribotus finansinius išteklius“.
Tad reikia užduoti klausimą, ar tikrai verta aklai didinti testavimo apimtis, kai pastaruoju metu santykis tarp teigiamų testų ir atliktų testų darosi ganėtinai mažas ir nesiekia net 2 proc.?
Ar galime atlikti testus visiems?
Deja, negaliu pasakyti, kokia yra testavimo kaina Lietuvoje, ji susideda iš kelių procesų: mėginio paėmimo, kuris atliekamas arba ligoninėje arba mobiliuose taškuose bei paties tyrimo, visgi už Lietuvos ribų testavimo kainos siekia 100-150€.
Taigi testavimas (nekalbant apie greituosius testus) nėra pigus. Atliekant 5000 testų per parą, 30 dienų – būtų atlikta 150 tūkst. testų, o kaštai pasiektų 15 mln. eurų. Tik priminsiu, jog vien ligoninės darbuotojų Lietuvoje (2018 m.) buvo 45742, o kur šeimos gydytojai, pareigūnai, kitų profesijų atstovai, kurie nuolat turi tiesioginį kontaktą su potencialiai užsikrėtusiais asmenimis bei į ligonines su ar be simptomais pristatomi asmenys? Taigi norinčių būti testuojamais daug, tačiau tokio plataus testavimo efektyvumas, turint akivaizdžiai mažą COVID paplitimą – būtų resursų švaistymas. Neabejotinai, tokie testavimo mastai privačioms laboratorijoms – tikra aukso kasykla (mėginiai saugiai atvežami, belieka tik testuoti), tad nestebina privataus sektoriaus noras kuo greičiau gauti leidimus testavimui, nestebintų ir jų vadovų daromas spaudimas politikams dar labiau plėsti testavimo apimtis.
Tuo tarpu Vokietijos akredituotų medicininių laboratorijų susivienijimas, kuriam priklausančios laboratorijose atliekama apie 80-90% visų COVID-19 testų pareiškė, jog jeigu teigiamų rezultatų ir testų santykis yra mažesnis nei 10%, toks testavimas nėra efektyvus ir yra būtina geriau fokusuotis į rizikos grupes, antraip yra švaistomi resursai.
Ką testuoti?
Net neturint duomenų akivaizdu, jog esama tam tikrų rizikos grupių asmenų, kuriems testavimas būtų prasmingas.
-
Atsižvelgiant į AAP trūkumą bei jau turimą „praktiką“, kai COVID-19 židiniais tampa ligoninės – logiškai atrodytų tam tikrų miestų visų medikų platus testavimas, tiek siekiant suvaldyti viruso plitimą, tiek siekiant pagerinti psichologinę būseną patiems medikams.
-
Akivaizdu, jog pasienyje (oro uostuose) dirbę asmenys bei į Lietuvą iš užsienio grįžę yra kita potencialiai didesnė rizikos grupė asmenų galinčių nežiniomis platinti virusą.
-
Taivane dėl COVID-19 testuojami buvo visi pacientai, kurie turėjo gripo simptomus, bet kuriems nebuvo diagnozuotas gripas.
Tačiau ką daryti tiems, kurie galvoja, jog galimai serga ir tiesiog nori šventos ramybės? Pietų Korėja pasiūlė savo piliečiams tokį variantą – testuokitės kiek norite, tik susimokėkite už testą patys, o jeigu testo rezultatas bus teigiamas, valstybė pinigus grąžins. Tokiu keliu galėtume judėti ir mes Lietuvoje – valstybinėse laboratorijose nemokamai pro-aktyviai testuoti tuos asmenis, kuriuos epidemiologai ar daktarai nustato esant būtinais tirti, o privačiose laboratorijose leisti tirtis visiems norintiems individualiai.
Išvados
KIEK ir KĄ valstybė turėtų testuoti – sprendimą neturi priimti reitingus besivaikantys politikai. Šiuos sprendimus turi priimti epidemiologai ir medikai, o sprendimų priėmimui remtis duomenų analize. Tokią praktiką taiko kitos šalys kovoje su koronavirusu (žr. forbes.com, jamanetwork.com apie Taivaną).
Deja SAM neteikia jokios detalios informacijos (kam ir kur nustatomas koronavirusas), tad gyvename BIG DATA amžiuje, tačiau negalime įgalinti duomenų analitikos instrumentų tam, kad efektyviai galėtume padėti kovoje su koronaviruso pandemija ir nešvaistyti resursų. Įdomu, ar po šios krizės kas nors praregės, kad net vienas analitikas gaunantis porą tūkstančių eurų, gali sutaupyti ne vieną milijoną valstybei? O kiek tų analitikų padarytų šį darbą šiuo metu net nemokamai, vis tiek dauguma sėdi namuose?
Justas Mundeikis yra lektorius, ekonomistas.
