Šiek tiek priešistorės
Lietuvoje 2017 m. buvo sutarta depolitizuoti MMA nustatymą – iš esmės šaltakraujiškai pritaikant matematinę formulę, kuri nustato kitų metų MMA dydį taip: imamas einamųjų metų vidutinis darbo užmokestis (kaip jį prognozuoja Finansų ministerija) ir šis dydis padauginamas iš koeficiento, kuris gaunamas apskaičiuojant ketvirtadalio didžiausią MMA ir VDU santykį turinčių Europos Sąjungos šalių vidurkį.
Būtent tokia skaičiavimo metodika buvo taikoma Trišalėje taryboje 2017 bei 2018 metais, nors dėl to ir bambėjo Lietuvos bankas (LB), mat politikai (turiu omenyje tiek Vyriausybės, tiek socialinius partnerius) nukrypo nuo LB siūlytos formulės. Taigi, Trišalė taryba sukūrė savo formulę ir jos laikėsi dvejus metus iš eilės.
2019 metais profesinės sąjungos nepasitelkė į diskusijas ekonomistų ir galimai dėl to nepastebėjo, jog Lietuvos banko atstovai, paprašyti pateikti siūlomą kitų metų (t.y. 2020 m.) dydį, nusprendė ignoruoti Trišalės tarybos taikoma metodiką ir vėl patyliukais pakišo savo modelį. Šis modelis buvo parankus darbdaviams – MMA 2020-iems metams didėjo apie 6 eurus mažiau, nei turėjo, jeigu būtų laikomasi Trišalės tarybos dvejus metus iš eilės taikytos metodikos.
Ir štai nelaimingieji 2020-ieji, Lietuvos bankas ir vėl bruka savo formulę.
Ir štai nelaimingieji 2020-ieji, Lietuvos bankas ir vėl bruka savo formulę. Buvusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Elgė Radišauskienė gynė šią formulę, kaip neva visad taikytą Vyriausybės, tačiau užklausus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, gavau tokį atsakymą:
„Taip, Vyriausybė 2017-2018 metais, siūlant 2018 metų ir 2019 metų MMA, savo skaičiavimuose rėmėsi einamųjų metų VDU (su priedais ir priemokomis), kuris skelbiamas Ekonominės raidos scenarijuje.“ (VDU dydis, skelbiamas Finansų ministerijos prognozėse, o ne dydis, kurį naudoja Lietuvos bankas. (Rašto originalą galima rasti – čia)
Labai įdomu yra tai, kodėl Vyriausybė nenori tikslios formulės, nors aš pats esu pateikęs ne vieną siūlymą, kaip būtų galima detaliai užfiksuoti formulę, jog nekiltų bereikalingų ginčų, juk tikslas buvo depolitizuoti, argi ne?
SADM atsako: „Pažymime, kad formulė nėra tiksli ir joje nėra fiksuota, kuris VDU imamas. Manome, jeigu formulė bus tiksli, tai neliks galimybės socialiniams partneriams derėtis ir neliks vietos socialiniam dialogui.“
Įdomus depolitizuojantis politizavimas? Kažkaip keista, bet SADM savavališkai nusprendžia, kiek ir kur socialinio dialogo turi būti Trišalėje taryboje, nors Trišalė taryba sutarė priešingai...
Keista, bet SADM savavališkai nusprendžia, kiek ir kur socialinio dialogo turi būti Trišalėje taryboje.
2021m. MMA – 682 eurai laikantis formulės
Apskaičiavus 5 Europos Sąjungos šalių, turinčių didžiausią MMA ir VDU santykį, vidurkį, gaunamas koeficientas – 0.481. Taigi top 5 šalyse, kur MMA ir VDU santykis didžiausias, MMA vidutiniškai siekia 48,1 proc. VDU. Šį gautą įvertį padauginus iš Finansų ministerijos atnaujintos šių metų vidutinio darbo užmokesčio prognozės, kurioje numatoma, jog VDU šalyje šiemet sieks 1417,4 euro, gauname, jog kitų metų MMA dydis turėtų siekti: 0.481 x 1417.4= 681.8 euro, o suapvalinus – 682 eurus.
Remiantis Finansų ministerijos rugsėjo mėnesio prognozėmis, apskaičiuotas MMA turėjo siekti 664 eurus, kaip tai rudenį pristačiau Trišalei tarybai. Tačiau Finansų ministerijai ženkliai padidinus šių metų šalies VDU prognozę, nuo 1380 eurų iki 1417 eurų, atitinkamai didėja ir apskaičiuotas MMA nuo 664 iki 682 eurų.
O bet tačiau...
O bet tačiau, jau visus užknisęs COVID'as... Ir čia bloga žinia profesinių sąjungų atstovams – VDU nebėra VDU, tad kyla labai pagrįstų abejonių, ar galima toliau taikyti Trišalės tarybos formulę. Leiskite paaiškinti: mes galime interpretuoti vidutinį darbo užmokesti, kaip pajamas, kurias gauna darbuotojas, arba mes galima šį dydį interpretuoti kaip dydį, kurį už darbą moka darbdaviai. Įprastais laikais tai vienos ir tos pačios monetos skirtingos pusės, tačiau laikai dabar ne įprasti, dabar – COVID laikai.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai, Vyriausybė darė tai, kas buvo būtina, ir, siekdama išlaikyti nenutrūkstamą darbuotojų ir darbdavių darbinį santykį bei palengvinti ekonomikos atsigavimą, ėmėsi subsidijuoti darbdavių darbo užmokesčio kaštus į prastovas pasiųstiems darbuotojams, taip pat numatė valstybės subsidijas įdarbintiems bedarbiams bei iš prastovų grįžusiems darbuotojams pusės metų laikotarpiui. Iki spalio mėnesio pabaigos ši valstybės subsidijų suma siekė apie 478 milijonus eurų. Tad šioje vietoje kyla dilema – šie pinigai yra įtraukiami į skaičiuojamą VDU dydį.
Jeigu vertinsime per darbuotojų pajamų prizmę, tada šias subsidijas reikia įtraukti, nes tai yra pagalba verslui išlaikyti darbo vietas. Baigusis karantino ribojimams ir gyvenimui grįžus į normalias vėžias, darbuotojai gaus savo ankstesnį darbo užmokestį. Tad jeigu iš VDU skaičiavimo pašalintume valstybės dabar mokamas subsidijas, iš esmės nuskriaustume darbuotojus „rytoj“, kai jiems grįžus į normalybę, dalis jų, dėl valstybės suteiktos paramos verslui, gautų dirbtinai sumažintą MMA.
Bloga žinia profesinių sąjungų atstovams – VDU nebėra VDU, tad kyla labai pagrįstų abejonių, ar galima toliau taikyti Trišalės tarybos formulę.
Jeigu vertinsime per darbdavių gebėjimą mokėti darbo užmokestį 2020 metais, tada reikia sutikti, jog iš VDU skaičiavimo reiktų pašalinti valstybės subsidijas tam, jog matytume, koks buvo darbdavių realus gebėjimas mokėti darbo užmokestį šiais metais. Tačiau šioje vietoje ir vėl kyla pagrįstų abejonių, ar pandemijos metu dėl karantino apribojimų veiklą sustabdžiusių įmonių gebėjimas mokėti atlyginimą yra tai, su kuo reiktų lygintis, nustatant skitų metų MMA, kai, noriu tikėtis, pavyks suvaldyti koronaviruso pandemiją ir gal net vakcinos dėka bus grįžta prie tam tikros normalybės.
Juolab, jog darbdaviai, pasiuntę darbuotojus į prastovas, jiems gali dabar mokėti MMA, nepriklausomai nuo to, koks buvo jų prieškarantininis atlyginimas. Tad dabartinis prastovų paveiktas darbuotojams mokamas darbo užmokestis irgi ne visai atspindi darbdavių gebėjimą mokėti atlyginimus ne krizės metu.
Išdrįsiu apskaičiuoti – jeigu visgi pabandytume apytiksliai įvertinti kitų metų MMA, atmetus šių metų tikėtinas valstybės išlaidas darbo vietų subsidijoms, gautume apie 1369 eurus siekiantį VDU šiems metams bei atitinkamai 658 eurus siekiantį MMA dydį ateinantiems metams.
Darbdaviai, pasiuntę darbuotojus į prastovas, jiems gali dabar mokėti MMA, nepriklausomai nuo to, koks buvo jų prieškarantininis atlyginimas.
Kodėl 682 eurai būtų teisingas dydis?
Viena vertus, akivaizdu, jog prognozuojant dabartinį VDU, valstybės subsidijos gelbsti įmones ir užtikrina pajamų tęstinumą prastovose esantiems darbuotojams. Tad darbdavių atstovai būtų teisūs argumentuodami, jog dabar skelbiamas VDU neatspindi jų gebėjimo šiais metais mokėti darbo užmokestį, kai labai daug veiklų yra apribotos arba sustabdytos dėl karantino. Kita vertus, visgi, jeigu MMA nustatyme būtų taikomas VDU be valstybės subsidijų, mes iš esmės darytume prielaidą, jog kitais metais, pasibaigus karantino ribojimams, darbdaviai teišgalės mokėti tik 10 proc. likutį nuo MMA, kurį dabar moka patys. Tai būtų labai klaidinga prielaida.
Be to esama ir kitų argumentų už MMA didinimą iki 682 eurų. Šiuo metu prastovose esančiam darbuotojui, kuris gauna MMA, neto įplaukos siekia 447 eurus, darbdaviui tokia darbo vieta kainuoja 61 eurą, nes valstybė dengia 547 eurus. Padidinus MMA iki 682 eurų kitais metais, darbuotojo neto įplaukos padidėtų 45 eurais, darbdavio išlaidos padidėtų tik 8 eurais, nes valstybės subsidija padidėtų 68 eurais. Tad vyriausybė, siekdama įgyvendinti bent minimalius „gerovės valstybės“ standartus, turėtų didinti MMA iki 682 eurų.
Verslui, kuris nėra paveiktas koronaviruso, MMA didinimas yra natūrali kasmetinė procedūra, kai kartu su kylančiu vidutiniu darbo užmokesčiu bei vartojimu šalyje kyla ir MMA.
Verslui, kuris yra paveiktas karantino ribojimų, 90 proc. MMA (ir jo didinimo) vis tiek dengsime solidariai mes visi – mokesčių mokėtojai. Taip pat toks verslas gaus subsidijas ir dar 6 mėnesius po karantino pabaigos, o tai padės nepatirti šoko, ypač tokiuose versluose, kurie, tikėtina, ir toliau turės tam tikrus saugumo ribojimus, kaip antai maitinimo paslaugas teikiantis verslas.
Pabaigai
Darbdaviai ir verslo interesams atstovaujanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasidžiaugė šiais metais, apvogdami darbuotojus po 6 eurus nuo galvos, po 72 eurus per metus, o jeigu namų ūkyje yra du MMA gavėjai – po 144 eurus, kurie nukeliavo į darbdavių, o ne darbuotojų kišenes.
Vis dar nemaža dalis šalies gyventojų emigruoja užsidirbti svetur, o darbdaviai išskėstomis rankomis laukia trečiųjų šalių darbuotojų.
Tai turi liautis.
Mes negalime tikėtis, jog darbdaviai bus suinteresuoti didinti produktyvias investicijas šalyje, kai adekvačiai ekonomikos raidai nebrangsta nekvalifikuotos darbo jėgos kaina.
Vis dar nemaža dalis šalies gyventojų emigruoja užsidirbti svetur, o darbdaviai išskėstomis rankomis laukia trečiųjų šalių darbuotojų, kuriems ir mažesnis MMA vis dar yra tenkinantis.
Jeigu mums visiems rūpi, jog po koronaviruso karantino ribojimų Lietuvoje būtų daugiau socialinio teisingumo, jeigu norime mažinti skurstančių mūsų šalies darbuotojų emigraciją svetur, turime didinti MMA iki 682 eurų.
Justas Mundeikis yra lektorius, ekonomistas.
