Britų straipsnio pagrindu pamodeliuokime situaciją Lietuvoje.
Pradžioje padarykime prielaidą, kad dieną X į Lietuvą atvyksta 10 nauju koronavirusu užsikrėtusių asmenų. Dalis yra asimptominiai ligoniai, todėl visiškai neįtaria kuo nors sergantys, kiti jaučia silpnus simptomus, kuriuos lengva supainioti su peršalimu.
Situacija drastiškai pablogėtų antro mėnesio pabaigoje: 48 epidemijos dieną susirgimų skaičius perliptų 1 mln., 58 dieną mirčių skaičius viršytų 12 tūkst.
Per ateinančias 10 dienų šitie žmonės kosti lifte, valgo restoranuose, lankosi Gariūnuose, važiuoja „Boltu“, uosto kokainą „Materialistėje“ ir t.t. Kasdien kiekvienas jų užkratui tinkamomis sąlygomis vidutiniškai prasilenkia su 350 žmonių. 10 sergančių, 10 dienų, 35 tūkst. kontaktų.
Kas vyksta toliau? Britų modelis rodo, kad, epidemijai prasidedant, vienas susirgęs žmogus vidutiniškai apkrečia 4,7–6,6 (R0) kitų. Vidutinis viruso plitimo greitis – 0,29 žmogaus kasdien kiekvienam naujai susirgusiam.
10-čiai pirmų ligonių kasdien užkrečiant po 0,29 žmogaus ir per visą ligos eigą vidutiniškai po 5 asmenis (vidutinis inkubacinis periodas – 17 dienų), epidemijos pradžioje susirgusių skaičius padvigubėja kas 65 valandas. Kadangi užsikrėtusių daugėja eksponentiškai, ir dalis infekuotų nerodo jokių arba labai nežymius simptomus, epidemijos pradžią sunku pastebėti.
Esant minėtoms sąlygoms, pirmas epidemijos mėnesis gali atrodyti ne taip ir baisiai: apie 17 000 užsikrėtusių, viso labo 16 mirusių. Dėl lengvų simptomų ar jų nebuvimo didžioji dalis ligos atvejų nebūtų fiksuoti ir įtraukti į oficialią statistiką. Situacija drastiškai pablogėtų antro mėnesio pabaigoje: 48-tą epidemijos dieną susirgimų skaičius perliptų 1 mln., 58-tą dieną mirčių skaičius viršytų 12 tūkst.
Išvados? Geros žinios:
1. Naudojant griežtas epidemijos kontrolės priemones, infekcijos užkrečiamumą įmanoma sumažinti perpus (0,14 užkrėsto žmogaus per dieną, R0 2,3-3);
2. Gyvename pasaulio periferijoje, toli nuo stambių tarptautinio susisiekimo centrų (bent kartą tai privalumas), dėl ko turime kiek daugiau laiko pasiruošti;
3. Priešingai nei Pietryčių Azijoje gyventojų tankumas pas mus ženkliai mažesnis;
4. Turime šiek tiek daugiau žinių apie virusą nei kinai epidemijos pradžioje: jo plitimo būdus, sukeliamos ligos simptomus, inkubacijos laikotarpį ir t.t.
Blogos žinios:
1. Jei vienas ligonis užkrečia daugiau nei 5 asmenis ir bent 20% infekcijų perduodama asimptominių viruso nešiotojų, net ir griežtas simptominių ligonių karantinas, statistiškai vertinant, nebūtų pakankama priemonė sustabdyti viruso plitimą;
2. Vakcinos kūrimas gali užtrukti metus ar ilgiau. Tada ją reikės pagaminti, pristatyti ir pradėti masinę vakcinaciją. Yra tikimybė, kad vakcina apskritai nebus sukurta;
3. Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų tenka apie 1 (vieną) infekcinių ligų lovą – potencialios krizės atveju pritrūksime ne tik lovų ligoninėse, bet ir dezinfekantų, medicininės įrangos plaučiams ventiliuoti, hazmat aprangų ir t.t;
4. Kilus viruso protrūkiui, visiems tektų nešioti respiratorius ar bent jau medicinines kaukes, kurias privalu kasdien keisti. Kaukių ir respiratorių pasaulyje pradeda trūkti jau dabar; pandemijos metu išaugus paklausai ir sutrikus tiekimo grandinėms, jų įsigyti būtų nepalyginamai sunkiau;
5. Net jei bendras mirtingumas nuo viruso nebūtų didesnis nei 1%, antro laipsnio padariniai dėl sutrikusių sveikatos ir socialinės rūpybos sistemų, perkrautų ligoninių ir gydytojų trūkumo papildomai išaugintų mirčių skaičių.
Klausimai be atsakymų:
1. Kodėl neribojame ar apskritai nestabdome asmenų, atvykstančių iš COVID-19 protrūkį patiriančių valstybių (pirmiausiai – Kinijos, taip pat Honkongo, Singapūro) atvykimo į Lietuvą?
2. Kokios prevencinės priemonės (kad ir privalomas kūno temperatūros matavimas) taikomos mūsų oro uostuose?
3. Asimptominių viruso nešiotojų atveju vienintelis garantuotas būdas aptikti infekciją – specializuotas COVID-19 medicininis testas. Iš kur gautume pakankamą šitų testų skaičių, esant dideliam skaičiui susirgimų?
4. Kur ir kokiu būdu hospitalizuotume šimtus ir, potencialiai, tūkstančius infekuotų pacientų, daliai kurių būtų reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija?
5. Kinijos pavyzdys rodo, kad, norint stabdyti epidemijos plitimą tankiau gyvenamose vietovėse, gali prireikti visuotinio karantino. Jei jo prireiktų, būtų paveiktos visos svarbiausios valstybės viešojo gyvenimo sritys – pagalbos tarnybų darbas, bankų, įmonių ir valstybės įstaigų veikla, būtiniausių vaistų, maisto ir būtinojo vartojimo prekių tiekimas, įprastas mokslo įstaigų funkcionavimas, viešasis transportas, atliekų tvarkymas, etc. Ar bandoma svarstyti, kaip su visu tuo reikėtų tvarkytis?
6. Ar esame užtikrinti, kad už infekcinių ligų protrūkio valdymą atsakingos struktūros finansiškai ir organizaciškai tinkamai pasiruošusios reaguoti į krizinę situaciją?
Prieš mėnesį, iki atskiroms šalims dėl naujo viruso įvedant judėjimo kontrolę, tarptautinių keliautojų skaičius buvo pasiekęs visų laikų aukštumas. 2003 m. pasaulis vos išvengė SARS, 2014 m. – Ebolos. Lyg ir turėtų būti akivaizdu, kad bėgant laikui mirtinos pandemijos tikimybė artėja link 1. Bet jeigu būtų tikrai akivaizdu, matyt, kažką darytume?
