Nepaisant Lietuvos prieštaravimų, pakartotinų tarptautinės teisės pažeidimų ir kontroversiškų incidentų, Astravo AE statybos sparčiai artėja prie finišo tiesiosios. Ar tai reiškia, kad vėliau sieksime Astravo AE eksploatacijos nutraukimo, ar prieš būsimus Seimo rinkimus stebėsime politinio oportunizmo apraiškas?
Lietuvos užsienio politika ir tarptautinė praktika
Kai kurie energetikos ekspertai mano, kad valdantiesiems iš esmės reikia ieškoti ne Astravo AE statybas apsunkinančių priemonių, o galvoti apie tai, kaip iš kaimyninėje valstybėje vykstančių procesų išpešti kuo daugiau naudos. Kai tokiai idėjai prieštaraujama nacionalinio saugumo ir konfliktuojančių energetikos politikos prioritetų pagrindu, Lietuvos užsienio politikos kritikai atkerta, kad daugelis atominių elektrinių veikia netoli valstybes skiriančių sienų, didmiesčių ar svarbių vandens telkinių, tačiau problemas dėl to kelia tik Vilnius.
Iš tiesų, Prancūzijos Fessenheimo AE yra vos už dviejų kilometrų nuo Vokietijos sienos, o Katenomo AE nuo Liuksemburgo miesto skiria tik 22 km atstumas, taigi Katenomo AE yra arčiau Liuksemburgo nei Astravo AE yra prie Vilniaus. Belgijos Doelio AE yra ne tik keliais kilometrais nutolusi nuo Nyderlandų sienos, bet ir veikia itin tankiai apgyvendintame regione. Čekijos Temelino ir Dukanovio branduolinės jėgainės yra netoli Austrijos, Šveicarijos Leibstadto AE stovi prie pat Vokietijos–Šveicarijos sieną skiriančios Reino upės, Armėnijos Metsamoro AE nuo Turkijos sienos yra nutolusi mažesniu nei 20 km atstumu ir šį sąrašą galima tęsti toliau.
Tačiau įsitikinimas, kad branduolinių elektrinių vietos pasirinkimas nekelia problemų dvišalių santykių lygmenyje, yra iš esmės klaidingas. Pavyzdžiui, Vokietija ragina tiek Belgiją, tiek Prancūziją uždaryti netoliese esančias senas branduolines elektrines. Metsamoro AE kaimynyste nėra patenkinta ne tik Turkija, bet ir Azerbaidžanas. Austrija net ketino blokuoti Čekijos prisijungimą prie Europos Sąjungos, jei ši neuždarys Temelino AE, kol galiausiai buvo pasiektas kompromisas dėl papildomų saugos priemonių įdiegimo. Austrija ties tuo nesustojo ir šiuo metu trukdo Pakšo AE plėtrai Vengrijoje, nors minima jėgainė nuo jos sienos ir yra nutolusi ganėtinai dideliu – net 190 km atstumu.
Tačiau įsitikinimas, kad branduolinių elektrinių vietos pasirinkimas nekelia problemų dvišalių santykių lygmenyje, yra iš esmės klaidingas.
Šalimais veikiančių ar numatomų statyti branduolinių elektrinių matyti nenori ne vien tik Lietuva, bet ir daugelis kitų valstybių, todėl mūsų pasipriešinimas Astravo AE projektui šiuo požiūriu nėra kažkuo ypatingas. Pats bandymas sustabdyti Astravo AE statybas išsiskiria nebent tuo, kad Lietuva susiduria su gerokai stipresniu priešininku.
Tarptautinė praktika rodo, kad dėl branduolinių elektrinių vietos paprastai ginčijasi arba apylygės valstybės, arba galingosios bando primesti savo valią silpnesniosioms. Jei mažos valstybės ir reiškia nepasitenkinimą stipresnėms – tai daro itin atsargiai. Pavyzdžiui, Liuksemburgas pasiūlė Prancūzijai finansiškai prisidėti prie Katenomo AE uždarymo. Tuo metu Lietuva, siekdama sustabdyti Astravo AE statybas, ne tik meta iššūkį Rusijos interesų sklaidai, bet ir renkasi gerokai ryžtingesnes poveikio priemones savo tikslui pasiekti – ribos elektros prekybą su Baltarusija ir kitas valstybes ragina daryti tą patį.
Dideli mažos valstybės laimėjimai
Kiek sėkmingai Lietuvai pavyko apginti savo poziciją, kai jėgos buvo akivaizdžiai nelygios? Retrospektyviai žvelgiant į Lietuvos užsienio politiką, reiktų pradėti nuo to, kad per pastaruosius dešimt metų nuosekliai išsakoma kritika ilgainiui suteršė Astravo AE reputaciją. Kai tarptautinėje spaudoje ir net kai kuriuose branduolinės energetikos asociacijų leidiniuose aprašoma Astravo AE, kartu užsimenama ir apie jos problematiką: keliamos abejonės dėl branduolinės saugos, reiškiamas susirūpinimas dėl aplinkosauginių aspektų ir tarptautinės teisės pažeidimų.
Prie neigiamo Astravo AE įvaizdžio suformavimo daug prisidėjo ir pačios Baltarusijos klaidos, kuriomis Lietuva puikiai pasinaudojo. Minskas pernelyg lengvabūdiškai pažiūrėjo į tarptautinėje teisėje numatomas procedūras, o branduolinės jėgainės statybas prižiūrinčioms institucijoms nepavyko užtikrinti nei darbų saugos, nei užmaskuoti kontroversiškų incidentų. Tarptautinėms institucijoms konstatavus Espo ir Orhuso konvencijų pažeidimus, plačiai pasklidus informacijai apie numestą reaktoriaus korpusą ir bandymus tai nuslėpti, Baltarusijos teiginiai apie „visus“ reikalavimus atitinkančią Astravo AE negalėjo atrodyti rimtai net ir branduolinės energetikos plėtrą tvirtai palaikantiems ekspertams.
Siekdama pataisyti situaciją Baltarusija galiausiai iš dalies nusileido Lietuvos reikalavimams: pradėjo taip vadinamų Europos Sąjungos streso testų procedūrą ir pasikvietė Tarptautinės atominės energijos agentūros (toliau – TATENA) ekspertus „SEED“ misijai atlikti. „Rosatom“ pareiškimas apie pakeistą reaktoriaus korpusą irgi rodo, kad vis blogėjantis Astravo AE įvaizdis jo statytojus vertė elgtis kitaip, nei šie norėtų. Rusijos valstybinės bendrovės atstovai teigė, kad numestas reaktoriaus korpusas buvo pakeistas ne dėl to, jog smūgis jį kaip nors pažeidė, bet dėl noro apginti Baltarusiją nuo Lietuvos kaltinimų ir nuraminti Baltarusijos visuomenę. Tarptautinių branduolinės energetikos ekspertų vertinimu, toks sprendimas atidėjo pirmojo bloko statybos darbus aštuoniems mėnesiams.
Neatitikimas tarptautinių konvencijų nuostatoms ir paviešinti incidentai padėjo Lietuvai įtikinti Europos Sąjungą aktyviau reaguoti į Baltarusijoje vykstančias Astravo AE statybas. Tuo metu Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja net paragino Baltarusiją nepradėti eksploatuoti branduolinės elektrinės tol, kol nebus sustiprinta branduolinė sauga (sudarytas konkrečių reikalavimų sąrašas, daugeliu atvejų žodis į žodį atitinkantis Lietuvos keliamus reikalavimus) ir ištaisyti Espo ir Orhuso konvencijų pažeidimai.
Atsižvelgiant į Baltarusijos valdymo formą, Minskas iš esmės negali įvykdyti Orhuso konvencijos reikalavimų, nes tai reikštų atsivėrimą visuomenei. Naivu tikėtis, kad Baltarusijos institucijos staiga pradės su savo piliečiais dalintis informacija apie Astravo AE poveikį aplinkai, kruopščiai atsakinės į jų klausimus ir nustos persekioti prieš branduolinę energetiką pasisakančius aplinkosaugos aktyvistus.
Vardinant Lietuvos pasiekimus, verta paminėti ir tai, kad Vilniui pavyko užsitikrinti Lenkijos politinį palaikymą, o sparčiai progresuojančios Astravo AE statybos paskatino aktyviau derėtis dėl elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentiniu Europos tinklu. Neseniai pasiektas susitarimas sinchronizuoti Baltijos valstybių elektros sistemas per Lenkiją iki 2025 m. sukuria prielaidas užkirsti kelią fiziniam baltarusiškos elektros patekimui į Lietuvą, jei Baltijos valstybės neįrengs srovės keitiklių pasienyje su Baltarusija ar Rusija.
Idealistinis požiūris į tarptautines organizacijas ir pragmatiški kaimynai
Žvelgiant iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad Lietuvą sėkmė lydėjo ne visur, o TATENA pareigūnų teigiami atsiliepimai apie Astravo AE branduolinę saugą yra akivaizdus to pavyzdys. Lietuvos institucijos vylėsi, kad TATENA padės atskleisti Astravo AE problemas ir taip trukdys vystyti šį branduolinį projektą. Keletas anksčiau įvykusių TATENA ekspertų vizitų išties atskleidė tam tikrus trūkumus, tačiau reikia suprasti, kad esminė šios organizacijos funkcija yra padėti valstybėms vystyti branduolinę energetiką, o ne tam trukdyti.
Tą parodo ir pats TATENA veiklos mandatas, kuriuo šį kartą sėkmingai pasinaudojo Baltarusija, o ne Lietuva. Organizacijos deleguoti ekspertai branduolines elektrines tikrina tik gavę valstybės kvietimą ir nagrinėja tik tai, ką juos pakvietusi šalis prašo tikrinti. „SEED“ misijos atveju, Baltarusija reikšmingai apribojo ekspertų veiklos lauką ir taip užsitikrino, kad didelį autoritetą turinti tarptautinė organizacija pagirtų Astravo AE branduolinę saugą.
Lietuvai tai yra tarsi Pyro pergalė. Viena vertus, Baltarusija nusileido Lietuvos reikalavimams ir pasikvietė TATENA ekspertus, kita vertus, Minskas jiems parodė tik tai, ką norėjo parodyti, o šie savo ruožtu patikino, kad viskas yra tvarkoje. Vilnius tokį Baltarusijos veiksmą pavadino selektyviu branduolinės saugos standartų taikymu, tačiau kiek žmonių gali į tai įsigilinti ir iš tikrųjų suprasti, ką tuo norima pasakyti?
Rimtesnio palaikymo Lietuva nesulaukė ir Baltijos jūros regione. Nors kaimyninės valstybės reiškia susirūpinimą Astravo AE branduoline sauga ir ragina Baltarusija laikytis tarptautinės teisės, tik Lenkija be jokių diplomatinių išvedžiojimų pareiškė, kad nepirks elektros iš Astravo AE. Tuo metu Latvija elgiasi priešingai. Ryga aukščiausiu politiniu lygiu ragina Baltarusiją stiprinti geležinkelio jungtis su Latvija ir panaudoti jos uostus baltarusiškų prekių eksportui.
Kaip matyti, visko įgyvendinti nepavyko, tačiau šios nesėkmės nemenkina kitų per pastaruosius dešimt metų pasiektų rezultatų reikšmės. Branduolinės saugos klausimas įtrauktas į Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykių darbotvarkę, Lietuvą palaikė Lenkija, Baltarusija pripažinta pažeidusi tarptautines konvencijas ir susitarta dėl elektros sistemos sinchronizacijos, kas yra milžiniškas laimėjimas pats savaime.
Bandymas sušvelninti Lietuvos poziciją Astravo AE bet kokiai politinei partijai būtų rizikinga avantiūra, tačiau jos imtis gali paskatinti didėjančios elektros kainos ir konkretūs Baltarusijos pasiūlymai.
Neaiškios ateities perspektyvos
Nors Lietuvos opozicija Astravo AE statybų ir nesustabdė, kiekvienas projekto įgyvendinimo metu užfiksuotas teisės pažeidimas, incidentas ir visi Baltarusijai nepalankūs politiniai pareiškimai bus svarbūs ateityje, nes Lietuvos pozicija turėtų išlikti nuosekli – dabar raginame sustabdyti Astravo AE statybas, vėliau turėtumėme siekti jos eksploatacijos nutraukimo. Tokiu atveju, kiekvienas Astravo AE projekto įgyvendinimo metu fiksuotas tarptautinės teisės pažeidimas, incidentas ir visos Baltarusijai nepalankios rezoliucijos padės to siekti.
Nepaisant to, privalu aptarti ir kitą scenarijų, nes šiuo metu formuojasi principinę Lietuvos poziciją galinčios pakeisti sąlygos. Jei Astravo AE pradės veikti laiku, t.y. pirmasis blokas bus paleistas 2019 m., o antrasis – 2020 m., ir jos veiklos nenutrauks nenumatytos problemos, bent penkerius metus (iki sinchronizacijos 2025 m.) baltarusiškos elektros importą ribos tik įstatymas, kurį koreguoti galės 2020 m. arba 2024 m. Seimo rinkimus laimėjusios politinės partijos.
Bandymas sušvelninti Lietuvos poziciją Astravo AE bet kokiai politinei partijai būtų rizikinga avantiūra, tačiau jos imtis gali paskatinti didėjančios elektros kainos ir konkretūs Baltarusijos pasiūlymai. Dabar A.Lukašenkos pareiškimai apie itin kokybišką, greitai statomą ir pigią elektros energiją generuosiančią branduolinę jėgainę atrodo juokingai, ypač turint omenyje TATENA skaičiavimus, kuriuose įvardijama Astravo AE pagaminamos elektros kaina (7 EUR ct/kWh) yra didesnė už dabartinę vidutinę rinkos kainą Lietuvoje (4,35 EUR ct/kWh). Kita vertus, nereikia pamiršti, kad perteklinė Astravo AE pagaminta elektra bus ženkliai pigesnė, o tai savo ruožtu skatins politinį oportunizmą.
Tad ateinantys metai parodys, ar Lietuva toliau nuosekliai eis Euroatlantinės integracijos keliu ir priešinsis Rusijos bandymams paveikti jos politinius ir ekonominius procesus, ar siaurų partinių interesų įgyvendinimas pasirodys svarbesnis.
Justinas Juozaitis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro darbuotojas.
