Vietoje operatyvios pagalbos jam, o tuo pačiu ir besibaiminantiems gyventojams, aukščiausio rango politikai burnoja ant institucijų dėl ūkininko, kuris žinomas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, interesų pažeidimo.
Kas nutiko Alytaus rajone?
Pernai metų birželį Žirgų globos asociacijos vadovė Olga Choroškova sulaukė pranešimo apie neprižiūrimus arklius Alytaus rajone. Į vietą nuvykus savanoriui paaiškėjo, kad karštą vasaros dieną pievoje prie grandinės pririšti arkliai neturėjo prieigos prie vandens, buvo apspisti aklių, sparvų, kandžiojami kitų vabzdžių, neturėjo kur pasislėpti. Buvo akivaizdu, kad ūkyje netvarkomos arklių kanopos – vienai iš kumelių jos buvo pavojingai peraugę. Dar vienas iš arklių kentėjo dėl rimtų sveikatos sutrikimų – perkreipto kaklo.
Dar daugiau – paaiškėjo, kad šie žirgai priklauso ūkininkui, kuris gyvūnų gerovės aktyvistams žinomas – jau trejus metus dėl jo galimai žiauraus elgesio su gyvūnais, buvo ieškoma pagalbos.
Kreipusis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (sutrump. VMVT), ši atliko patikrinimą ir nustatė aibę pažeidimų dėl arklių nepriežiūros bei skyrė jų savininkui administracinę nuobaudą. Dalį laikomų arklių ūkininkas savanoriškai perdavė kitam, o tiksliau – savo pažįstamam (turimomis žiniomis šie arkliai jau parduoti ,,mėsai“).
Kadangi, panašu, iškilo grėsmė ir likusiems žirgams, gruodį VMVT priėmė sprendimą konfiskuoti likusius aštuonis arklius, siekiant apsaugoti juos nuo galimų sužalojimų ateityje. Būtent šio paėmimo metu vienas iš arklių pabėgo ir iki šiol klaidžioja Punios šilo apylinkėse, keldamas nerimą vietos gyventojams.
VMVT, pasitelkdami specialistus, mėgina klajojantį žirgą sugauti. Tačiau šioje situacijoje labiausiai liūdina ne tai, kad jiems nepavyksta, o tai, kaip į padėtį reaguoja aukščiausio rango politikai.
Požiūris – didžiausia kliūtis gyvūnų gerovei
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, demokratas Kęstutis Mažeika viešai suabejojo VMVT veiksmų teisėtumu ir sankcijų arklių savininkui proporcingumu. Pastarojo nuomone, arkliai yra didelės vertės turtas, kurio konfiskuoti, suprask, taip paprastai negalima.
Tokia retorika signalizuoja apie sisteminę problemą – gyvūnų gerovė matoma kaip antraeilis ar trečiaeilis klausimas, o į pirmą vietą statoma turtinių ūkininko interesų apsauga. Nesvarbu, ar pats ūkininkas elgiasi teisėtai, ar ne.
Kaip pažymėjo Žirgų globos asociacijos vadovė O.Choroškova, „Politikai, ginantys neatsakingus ūkininkus, siunčia pavojingą žinią visuomenei – gyvūnai nėra jaučiančios būtybės, kurioms reikalinga apsauga, o tik pelno šaltinis.“
Nors priimti teisės aktai turėtų apsaugoti gyvūnus nuo nepriežiūros ir žiauraus elgesio, tam, kad jie veiktų, svarbu atsakingas politikų požiūris, nes jis gali tapti kelrodžiu ir visuomenei.
Daugelis ūkininkų Lietuvoje vis dar laiko gyvūnus vien tik kaip darbo įrankius ar investiciją, nesuvokdami, kad netinkama priežiūra ne tik kelia kančią gyvūnams, bet ir mažina jų produktyvumą. Arklių kanopų nepriežiūra, kuri buvo pastebėta ir minėtame Alytaus rajono ūkyje, gali sukelti rimtų gyvulio sveikatos problemų – nuo chroniško skausmo iki negalėjimo judėti. Tokios situacijos dažnai lieka nepastebėtos, kol pasiekia kritinę ribą.
Taip pat trūksta švietimo ir pagalbos ūkininkams. Daugeliu atvejų problemos kyla ne iš blogų ketinimų, o iš elementaraus nežinojimo. Tačiau tai negali būti pasiteisinimas, ypač kai įspėjimai ir nurodymai ignoruojami.
Kas turi keistis?
Mano nuomone, visų pirma turime kelti klausimą dėl griežtesnės ūkinių gyvūnų priežiūros kontrolės. Ne bausmės dydis, o jos neišvengiamumas skatina nenusikalsti. Žinoma, gyvūnų gerovę pažeidžiantiems ūkininkams turi būti taikomos atgrasančios sankcijos, tačiau žinojimas, kad nuo jos neišsisuksi, gali tapti lemiančiu. Tam reikia didesnių resursų VMVT: valstybė privalo užtikrinti, kad VMVT specialistai gautų adekvatų atlyginimą, kuris skatintų jų profesinį tobulėjimą ir užtikrintų sąžiningą darbą. Tik tada čia galės dirbti savo srities profesionalai, nešališkai ir operatyviai reaguojantys į iškvietinimus, savo iniciatyva rengiantys prevencinius patikrinimus.
Antras svarbus žingsnis – švietimas ir parama ūkininkams. Valstybė turi aktyviau edukuoti ūkininkus apie gyvūnų gerovės standartus, teikti pagalbą atsakingam gyvūnų laikymui. Tai gali apimti ir praktinius mokymus, ir finansinę paramą infrastruktūrai gerinti.
Galiausiai – politikų atsakomybė: gyvūnų gerovės klausimai negali būti nurašomi ar nuvertinami aptariant ūkininkų/savininkų interesus. Būtina aiškiai atskirti asmeninius interesus nuo viešojo intereso ir užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami vadovaujantis gyvūnų gerovės principais. Nesvarbu, ar kalba ministras, ar Seimo narys, ar valstybės tarnautojas.
Lietuvoje gyvūnų gerovės vis dar sistemingai nepaisoma, o problemos šaknys slypi ne tik ūkininkų neatsakingume, bet ir abejingame požiūryje. Kiekvienas arklių nepriežiūros atvejis, kaip ir Alytaus rajone įvykęs incidentas, turi tapti pamoka, kad tokie veiksmai nepasikartotų.
