Žinoma, visi blaiviai mąstantys žmonės supranta, kad Čeliabinske gyventojams yra padaryti nemenki materialiniai (ir ne tik!) nuostoliai, ypač turint omenyje, kad gyventojai liko be langų už tuščio lango rėmo siaučiant žiemai.
Tačiau tai, kas aišku blaiviai mąstantiems žmonėms, nebūtinai aišku Paului Krugmanui, kuriam daug svarbesnis faktas, kad kažkas vartoja (nes tai skatina ekonomiką), negu tai, kad vartojimas skirtas nebūtinai reikalingiems dalykams. Priminsiu, kad 2011 m. viename interviu Krugmanas teigė, kad ateivių užpuolimo grėsmė būtų geras stimulas ekonomikai, kadangi šalys pradėtų investuoti į įvairius gynybinius objektus, siekiant apsisaugoti nuo ateivių. Ekonomisto teigimu, paaiškėjus, kad ateivių užpuolimo grėsmė nepasiteisino, rezultatas būtų vis tiek geras, kadangi per pusantrų metų pasaulis būtų išsikapstęs iš ekonominės depresijos. Visa tai būtų pasiekta didesnio vartojimo pagalba. Nenuostabu, kad ekonomistas pasisako už fiskalinio stimulo paketus, t.y. vartojimo skatinimą biudžeto lėšomis.
Ko nepasakė Nobelio ekonomikos premijos laureatas? To, kad nepasitvirtinus ateivių užpuolimo grėsmei, pasaulis būtų dar labiau prasiskolinęs ir suinvestavęs daug lėšų į gynybinius produktus, kurių niekam nereikia ir kurių niekas nenaudos.
Visi šie pavyzdžiai yra variacijos “išdaužto lango paradokso” tema, kurią dar XIX a. aprašė prancūzų ekonomistas ir publicistas Fredericas Bastiat. Autorius rašė, kad berniukui išdaužus langą ir jo tėvui, Gerajam Žakui, pykstant, kad turės išleisti pinigų naujam langui, reginį stebintys aplinkiniai gyventojai ramina berniuko tėvą, kad tie pinigai paskatins stiklo pramonę. Žmonės klausia: „Ką darytų stikliai, jei niekas nedaužytų langų?“. Šioje berniuko tėvui išsakomoje „paguodos formulėje slypi ištisa teorija, kurią mums verta atskleisti... kadangi ji tapati tai teorijai, kuria, nelaimei, remiasi dauguma mūsų ekonominių institucijų“.
Tad aplinkiniai pastebi, kad išdaužtas langas duos darbo stikliams, tačiau ko nemato šie žmonės? To, kad išleisdamas pinigus naujam langui, tėvas nenupirks batų ar knygos, kurie jam buvo reikalingesni už langą. Aprašydamas šį paradoksą Bastiat pateikia puikią įžvalgą, kad “jeigu atsižvelgsime į tai, kas nematoma, nes tai negatyvus veiksnys, ir į tai, kas matoma, nes tai pozityvus veiksnys, turėsime suprasti, kad nei pramonė apskritai, nei užimtumas kaip visuma nieko nelaimi nuo to, daužomi ar nedaužomi langai.“
Lietuvoje yra politikų ir ekonomistų, manančių, kad didesnis vartojimas pagyvintų ekonomiką, pamirštant, kad lėšos vartojimui pirma turi būti uždirbtos, o jeigu kalbama apie vartojimą biudžeto sąskaita, tuomet tie pinigai pirma turi būti paimti iš mokesčių mokėtojų, t.y. “ištraukti” iš ekonomikos. Neseni pavyzdžiai, kaip įgyvendinama tokia ekonominė politika, yra Valdovų rūmų ar sporto arenų statymas, ES lėšos abejotinos naudos mokymams, įvairūs projektai, kurių vienas iš tikslų – kurti darbo vietas biudžeto lėšomis.
Ragindamas žvelgti į matomas ir nematomas reiškinių puses, Bastiat siekė, kad politikai pamatytų, kad kiekvienas tikslui B išleistas litas yra litas, neišleistas tikslui A. Darbo vietų kūrimui, mokymams ar abejotinos naudos infrastruktūros projektams išleistos biudžeto lėšos yra pinigai, kurių neišleido mokesčių mokėtojai asmeniniams tikslams. Išdaužtiems langams Čeliabinske išleistos lėšos yra pinigai, kurių gyventojai neišleido maistui, drabužiams ar benzinui.
Bastiat pavykdavo redukuoti pavyzdžius iki absurdo, kad pasimatytų dėl išdaužto lango raminančių žmonių teiginių beprasmybė. Žinoma, ne visi tai supranta ir Krugmanas turbūt yra iškiliausias to pavyzdys. Tačiau jeigu daugumai aišku, kad meteoritas neskatina Čeliabinsko ekonomikos, kodėl tuomet tikimasi, kad didesnės biudžeto išlaidos padės pasiekti šį tikslą?
Kaetana Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė
