Dvidešimtojo amžiaus pradžios įvykiai Europoje lėmė dirbančiųjų darbo sąlygų gerinimą, tačiau pokyčiai Lietuvoje nevyko taip greitai. 1918-aisiais nepriklausomybę paskelbusi jauna valstybė kovojo su didžiule infliacija bei augančiomis kainomis, o už darbą gaunamo atlygio dažnai nepakakdavo tam, kad žmonės galėtų patenkinti esminius savo poreikius. Dirbančios moterys šią problemą išgyveno skaudžiau dėl atlyginimų skirtumų – tuo metu (taip pat ir šiais laikais, tik mažiau) moterims už tą patį darbą buvo įprasta mokėti mažiau nei vyrams. Todėl moterys atsidūrė ekonomiškai nesaugesnėje pozicijoje, kas kartais paskatindavo daryti gana skaudžius kompromisus, kada tekdavo rinktis tarp darbo vietos išlaikymo ir rūpinimosi savo garbe bei savijauta. Dirbantieji neretai kentėdavo dėl prasto darbo ir gyvenimo balanso, nuovargio, blogų santykių su darbdaviais ar bendradarbiais, nevykusio darbo proceso organizavimo, mobingo ir kitų stresą keliančių dalykų (1). Įvairūs tyrimai rodo, jog darbo vietoje moterys daug dažniau susiduria su nederamu darbdavių ar kolegų elgesiu nei vyrai ir kad toks elgesys – įžeidinėjimai, juokeliai, žodinis, seksualinis priekabiavimas ir pan. – darbinėje aplinkoje naudojami kaip būdas išlaikyti moteris nuolankias ir paklusnias – tiek kaip darbuotojas, tiek kaip moteris vyrų dominuojamame pasaulyje (2).
XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje seksualinis priekabiavimas darbo vietoje jau buvo suvoktas kaip sisteminė problema.
XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje seksualinis priekabiavimas darbo vietoje jau buvo suvoktas kaip sisteminė problema. Moterų judėjimo aktyvistės siūlė įvairius šios problemos sprendimo būdus, kurie leistų užtikrinti dirbančių moterų saugumą, kaip kad atskiri persirengimo kambariai, laisvalaikio erdvės skirtos atskirai vyrams ir moterims, o įmonėse, kuriose dauguma darbuotojų buvo moterys, į vadovaujančias pozicijas samdyti taip pat moteris (3).
Neįmanoma išsiaiškinti, kaip plačiai seksualinis priekabiavimas buvo paplitęs darbovietėse tarpukario Lietuvoje; net ir šiandien apie tokius incidentus pranešama toli gražu ne visada. Vis dėlto galime aptikti istorinių šaltinių, liudijančių, jog 1918–1940 m. Lietuvoje dirbančios moterys susidurdavo su įvairiu nederamu darbdavių ir bendradarbių elgesiu. Pavyzdžiui, 1932 m. darbininkų spaudoje paviešintas faktas, jog Šiauliuose veikusios Bermano, Kutkevičiaus ir Šitzo įmonės darbuotojos nuolat vadintos necenzūriniais žodžiais (4), o 1925-aisiais „Socialdemokratas“ informavo, jog keturios nepilnametės merginos dėl įtariamai patirto vadovų seksualinio priekabiavimo buvo atleistos iš stiklo fabriko Kaune, Šančiuose (5).
Vieną detaliausių istorijų apie seksualinį priekabiavimą ir prievartą darbe pavyko atrasti tarp Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų. Jie pasakoja apie 1939–1940 m. įvykius vienoje didelėje Kauno gamykloje, kurios skyriaus vedėjas nederamai elgėsi su darbuotojomis: jas lietė, graibė krūtis ar mėgindavo jas priversti jį lytiškai patenkinti. 1940 m. gegužės 28 d. pateiktas anoniminis skundas, kuriame teigta, jog 47 gamykloje dirbusios moterys patyrė nederamą darbdavių ar viršininkų elgesį. Skunde pasakota, jog sykį viena gamyklos darbininkė buvo užpulta gamyklos skyriaus vedėjo nuošalioje vietoje, siekusio ją išžaginti. Per užpuolimą buvo sudraskyti darbininkės apatiniai drabužiai, ir po šio įvykio ji nutarė išeiti iš darbo. Skundo autoriai minėjo, jog panašių incidentų gamykloje buvo ir daugiau, tačiau darbininkės apie juos nieko neinformuodavo, nes bijojo prarasti darbą ir pajamų šaltinį, taip pat jautė didžiulę gėdą dėl patirto smurto ir/ar prievartos. Skyriaus vedėjas buvo sutramdytas tik 1940 m. vasarą, kai dėl jo elgesio buvo parašytas pareiškimas policijai ir pastarasis buvo areštuotas ir atleistas iš užimtų pareigų (6).
Skunde pasakota, jog sykį viena gamyklos darbininkė buvo užpulta gamyklos skyriaus vedėjo nuošalioje vietoje, siekusio ją išžaginti. Per užpuolimą buvo sudraskyti darbininkės apatiniai drabužiai, ir po šio įvykio ji nutarė išeiti iš darbo.
Pasidalinus šia istorija, derėtų priminti, jog seksualinis priekabiavimas ar prievarta nėra susiję su poreikiu patenkinti seksualinius poreikius, o yra būdas išreikšti savo galią. Suzan Brownmiller teigimu, tai leidžia vyrams priversti moteris gyventi nuolatinėje baimėje būti užpultoms ir/ar išžagintoms (7). Taigi, minėtos gamyklos skyriaus vadovas taip pat naudojosi savo tarnybine padėtimi, savo elgesiu tvirtino hierarchinę ir autoritarinę įmonės struktūrą, o tarp darbuotojų sėdamas baimę sumažino galimybes kilti darbinink(i)ų pasipriešinimo veiksmams (8). Deja, šaltinių trūkumas neleidžia nupiešti detalesnio dirbančių moterų patirčių tarpukario Lietuvos darbovietėse paveikslo. Tad ar tokios istorijos buvo išskirtinės, ar atspindėjo kažkokias tendencijas, telieka tik spėlioti.
Dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kai kalbame apie darbo vietoje patiriamą smurtą, yra dirbančiųjų psichinė sveikata, (ne)pasitenkinimas gyvenimu bei darbo/gyvenimo balansas, kadangi, kaip dar sykį parodė neseni įvykiai vienoje Vilniaus gydymo įstaigoje, prasta atmosfera darbo vietoje gali privesti prie tragedijos. Tarpukario Lietuvoje jau buvo atkreiptas dėmesys į ekonomikos būklės bei savižudybių skaičiaus ryšį. 1925-ųjų metų duomenimis, Lietuvoje 100 000 gyventojų tekdavo 5 savižudybės, tačiau nėra aišku, ar ši statistika yra patikima (9). Spaudoje kartas nuo karto sušmėžuodavo pranešimai apie iš gyvenimo pasitraukusius asmenis, kuriuose paaiškintos tokio sprendimo priežastys. Išanalizavus šias žinutes paaiškėjo, jog dažniausios priežastys, dėl ko žmogus pasiryždavo pakelti prieš save ranką, buvo meilė be atsako, neplanuotas nėštumas ir ekonominiai sunkumai. Todėl itin pažeidžiamos buvo jaunos, iš provincijos į miestą dirbti atvykusios moterys. 1933 m. lapkritį Kauno centre buvo rasta jauna acto rūgštimi apsinuodijusi moteris. Ji dirbo tarnaite, tačiau neteko tarnybos, ir kurį laiką nedirbo bei nesugebėjo rasti naujo darbo. Nuvežta į ligoninę moteris papasakojo, jog ji žudėsi todėl, kad neturėdama darbo liko be namų ir be duonos kąsnio (10). Deja, jai gydytojai niekuo padėti jau nebegalėjo. Iš kitos pusės, net ir stabili darbo vieta negalėjo garantuoti saugaus tarnaičių gyvenimo. Dirbdamos privačioje erdvėje jaunos moterys buvo pažeidžiamesnės bei galėjo nukentėti nuo seksualinio priekabiavimo ar kitų nederamų darbdavio veiksmų. 1939 m. Kauno Apygardos Teisme buvo svarstoma J.K. byla. Atsakovas buvo kaltinamas savo tarnaitės išžaginimu. Po patirtos prievartos mergina nusižudė (11). Ar darbdavys sulaukė bausmės, deja, išsiaiškinti nepavyko.
Žvelgiant į darbo vietos sąlygas XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje, galime rasti daug pozityvių pokyčių, susijusių su sveikatos apsauga bei darbo sauga. Tačiau psichologinė ir emocinė darbo vietos atmosfera nesulaukė darbdavių ar atsakingų institucijų dėmesio. Dirbantieji vis dar susidūrė su nederamu darbdavių ar vadovų elgesiu: įžeidinėjimai, mobingas, žodinis priekabiavimas buvo gana įprastas reiškinys, o dirbančios moterys taip pat susidūrė ir su seksualinio priekabiavimo ar prievartos rizika. Nors seksualinis priekabiavimas buvo matytas kaip spręstina problema jau tarpukario Lietuvoje, jokių konkrečių žingsnių, kaip kovoti su šia problema, nebuvo imtasi. Prasta vadovavimo kultūra bei darbo vietoje egzistuojantis nederamas elgesys ir smurtas darė neigiamą poveikį ne tik jį patiriantiems asmenims, bet ir tokio elgesio liudininkams bei patiems smurtautojams. Labiausiai baimintasi, jog pasipiktinę esama situacija dirbantieji galėtų patys tapti smurtautojais: pakelti ranką prieš save, prieš darbdavį ar sukelti galimus politinius neramumus šalyje. Apie tą kalba ir perkėlimo teorija: individas, kurį išnaudojo ar prieš kurį smurtavo kiti, savo smurtinius polinkius perkelia ant negyvų objektų ar ant kitų žmonių, kurių statusas yra žemesnis nei jo(s) pačio(s) ir kuriuos jis gali išnaudoti ar prieš juos smurtauti (12).
Norėtųsi tikėti, jog kalbėjimas apie smurtą – tiek šiais laikais, tiek iš istorinės perspektyvos – yra vienas veiksmingiausių kovos su smurtu būdų ir kad kol kas negausias iš archyvų trupinėlių sudėliotas istorijas ilgainiui pildys asmeniškesnės moterų patirtys ir pasakojimai apie darbo kultūrą tarpukario ir sovietmečio Lietuvoje. O išdrįsę kalbėti apie nemalonius dalykus, galėsime aktyviau su jais kovoti.
1. THOMAS, Jay C, HITE, Jeffrey. Mental Health in the Workplace: Toward an Integration of Organizational and Clinical Theory, Research, and Practice. Handbook of mental health in the workplace. Ed. J. C. Thomas, M. Hersen. Sage, 2002, p. 7.
2. HANMER, Jalna, MAYNARD, Mary. Introduction: Violence and Gender Stratification. Women, Violence and Social Control. Ed. Jalna Hanmer, Mary Maynard. Palgrave Macmillan, 1987, p. 5.
3. MIKALAUSKAITĖ, M[?]. Neatidėliojant gelbėtinos moterys darbininkės iš skriaudėjų rankų. Darbininkų atstovybės balsas, 1935-09-22, p. 3.
4. Lietuvoje. Socialdemokratas, 1932-05-28, p. 6.
5. Mūsų žinios. Socialdemokratas, 1925-10-08, p. 4.
6. Socialinio skyriaus vedėjo padėjėjo Jono Plučo pareiškimas Darbo rūmų pirmininkui, 1940-06-11. LCVA f. 928 ap. 1 b. 1190 l. 85.
7. BROWNMILLER, Susan. Brownmiller. Against Our Will: Men, Women and Rape. New York, 1975, p. 15.
8. Ten pat, p. 256.
9. Kur daugiausiai savižudybių. Mūsų rytojus, 1927-10-20, p. 7.
10. Dienos įvykiai Kaune. Dienos naujienos, 1933-11-29, p. 3.
11. Kairauskas pralaimėjo visose instancijose. Darbininkas, 1939-08-24 p. 12.
12. TUTT, Norman. Introduction. Violence, ed. Norman Tutt, London, 1976, p. 22.
Šis straipsnis parašytas vykdant Lietuvos Mokslo Tarybos finansuojamą tyrimų projektą (No. P-LIP-18-115). Tyrimas atliekamas bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo Universitetu.
