Mūsų rinkėjai, spėję pamiršti ankstesnes valdančiųjų nuodėmes, vėl renka pabuvojusiuosius Vyriausybėje ar skandalais pagarsėjusias personas. "Williams" herojus Sigitas Kaktys nuėjo į nebūtį. Dabar dėl savo išlikimo politikoje kapanojasi "liūtuko" sumanytojas Gediminas Kirkilas. Manau, jo likimas panašus, nes jo ir nuopelnai panašūs, o gal net skausmingesni mūsų valstybei.
Analizuojant dabartinę koaliciją akivaizdu, kad koalicininkai neturi jokių idėjų, išskyrus vieną – pasiutišką norą gauti kokį nors postelį. Be abejo, tapti ministru – pajamingiausia.
Kokius prisiminimus paliks Andriaus Kubiliaus Vyriausybė? Jeigu lietuvių tauta nesusinaikins, šią Vyriausybę žmonės minės kaip tautinės kultūros naikintoją. Nesvarbu, kad ne jis tų projektų sumanytojas, bet dėl savo posto išsaugojimo leidžia tai atlikti koalicininkams.
Analizuojant dabartinę koaliciją akivaizdu, kad koalicininkai neturi jokių idėjų, išskyrus vieną - pasiutišką norą gauti kokį nors postelį. Be abejo, tapti ministru - pajamingiausia. Galima tenkintis ir mažesniu postu - viceministro. Kompetencija - nesvarbu. Čia ne vien dabartinių valdančiųjų problema. Batalijos dėl biudžeto kol kas lyg ir baigtos. Postų dalybos - ne. Valstybės stabilumas - antraeilis dalykas. Svarbiau - galimybė rudenį gauti kėdes.
Kol mūsų partijos - draugų būreliai, nesvarbu, kaip pasivadina, nes buriasi dėl vieno tikslo - gauti gerą tarnystę. Tai tęsis tol, kol žmonės nepasijus piliečiai. Neabejotina, kad "draugų grupės" suinteresuotos kiek įmanoma ilgiau pratęsti dabartinį laikmetį.
Pagrindinė mūsų liga - totalitarinis mąstymas. Jo požymis - savo gerovės susiejimas su konkrečiu asmeniu. Nejučiomis išgirsti: "Taip buvo prie Smetonos, o taip prie - Stalino." Rusijoje šimtmečius mąstyta: "Caras geras, jo aplinka bjauri. Caras mus apsaugoja nuo tos aplinkos..." Kuo mes skiriamės nuo tų žmonių?
Kai prezidentas prezidentauja - jo reitingai labai aukšti. O jo komanda - visuotinės kritikos objektas. Ir retai kam kyla klausimas: kas tą komandą formuoja? Ministras pirmininkas, norėdamas valdžioje išlikti visą kadenciją, turi paisyti rėmėjų interesų. Tuo tarpu prezidentas yra nuo nieko nepriklausomas, savo pasirinkimu visai laisvas.
Parlamentų rinkimuose ir kitose šalyse pasitaiko kuriozų. Keletas pavyzdžių. Prieš dešimtmetį Italijos prostitutės susibūrė, berods, į Meilės paslaugų teikėjų partiją ir net trys buvo išrinktos į parlamentą. Moralistų siaubui į posėdžių salę jos neretai atvykdavo nuogos. Lenkijos Seime atsidūrė Alaus mėgėjų partija, o Estijoje juokdariai įkūrė Monarchistų partiją. Šiemet Švedijoje įsteigta Piratų partija ir jos atstovas pateko į Europos Parlamentą. Tiks skirtumas tas, kad nei Italijoje, nei Lenkijoje, nei Estijoje niekas su šiais išsišokėliais nepasiūlė sudaryti koalicijos, nors jų balai galėjo lemti, kam būti valdžioje (kairiesiems ar dešiniesiems). Ir po kitų rinkimų tų partijų neliko nė kvapo.
Grįžkime prie savų problemų. Žaidimas pozicija-opozicija tęsiasi. Gyvenama vien šia diena, nemąstant apie ateitį. Ryškiausias pavyzdys - Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas. Įsipareigota ją uždaryti iki 2009 metų gruodžio 31 dienos. Nė viena Vyriausybė neturėjo menkiausio projekto, kaip po AE uždarymo kraštas bus aprūpinamas elektros energija. Šventvagiškai skamba, kai poniutė iš socialdemokratų tarpo užlipusi į Seimo tribūną kritikuoja dabartinę Vyriausybę, kad ši nesirūpina, kaip žmonės gyvens uždarius AE. Ar tai atlikti buvo ne jos Vyriausybės pareiga.
Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog 33 proc. mokesčių užtikrina daugiau įplaukų į biudžetą negu 21 procentas
Panašūs akmenys krenta ir į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų daržą: naudodamiesi G.Kirkilo Vyriausybės silpnumu, jie siūlė įvairiausių lengvatų įstatymus, kuriuos dabar bando naikinti. Negi jiems buvo paslaptis, kur rieda ekonomika. Juk Statistikos departamentui vadovavo Algirdas Šemeta. Galvota tik, kaip laimėti rinkimus, bet ne ką veikti juos laimėjus. Dėl to mažumos Vyriausybė buvo spaudžiama daryti ekonomiškai nepagrįstus sprendimus. Jeigu Vyriausybė prieš rinkimus atsisakys populistinių sprendimų (didinti atlyginimus ir kitas išmokas), ji gali pralaimėti rinkimus. O kas bus daroma po rinkimų, mažiausiai sukta galva.
Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog 33 proc. mokesčių užtikrina daugiau įplaukų į biudžetą negu 21 procentas. Ar žino mūsų valdantieji, kokius pajamų mokesčius moka stabilių valstybių gyventojai, sakysim, Belgijoje? Sekiau Seimo batalijas, tačiau negirdėjau, kad jose rimtai būtų svarstoma, kaip apriboti nelegalias pajamas. Juk Vakarų šalyse vengimas mokėti mokesčius laikomas didžiausiu nusikaltimu. Tuo tarpu mūsų Seimas siekia visus sunkumus perkelti ant normaliai dirbančių, dorai mokesčius mokančių žmonių ir verslininkų pečių.
Seimas atostogauja. Premjeras savo atostogas išnaudos, jo paties žodžiais, "sukimui į dešinę". Taip jau Lietuvoje klostosi: saugumiečių vadas tesugeba mąstyti vien dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Pasirodo, nuo jo neatsilieka ir pats konservatorių vadas (kiek pažįstu šią partiją, ten esama ir žmonių, gebančių mąstyti smegenų visuma). Norėčiau paklausti A.Kubiliaus, ar jis žino Europoje dešinesnę negu mūsų Vyriausybę?
