Tik slavai, norėdami pasimušti, pirmiausia puola šalia esančias gentis - čečėnus, lenkus, lietuvius ir kt., o šiuolaikiniai lietuviai, būdami vangesni, taip toli nesidairo. Agresijai numalšinti jiems pakanka to, kad aptalžo tokius pat kaip jie - lietuvius.
Gerai tai ar blogai?
Jei atmesime principinę pacifistinę poziciją, jog muštis yra blogai bet kuriuo atveju, tai dorovei mažiausiai nusižengtume prisitaikę tokį kriterijų: žiūrėti ne ką muša, bet dėl ko muša.
Aiškintis, dėl ko vėzdo griebiasi rusai, žinoma, ir įdomu, ir aktualu, ypač jei savame krašte nebėra įdomesnių problemų. Bet šiandien įdomiau būtų išsiaiškinti, dėl ko tiek daug žurnalistų, politikos apžvalgininkų nesitveria kailyje, ieškodami vėzdo prezidentei "mušti".
Žinoma, demokratinėje valstybėje nėra ir neturi būti šventų karvių ar nekritikuotinų asmenų, tad valstybės vadovų ar kitų pareigūnų kritika yra įprastinė bet kurio piliečio pilietinio sąmoningumo išraiškos forma. Aš, prisipažinsiu, taip pat surasčiau prezidentės žodžiuose ar veiksmuose tokių dalykų, kurie man atrodo kritikuotini.
Pavyzdžiui, nepakankamai logiški atrodė prezidentės motyvai, kuriais vadovaudamasi ji vetavo įstatymą dėl motinystės išmokų. Bet priekaištai, kurių sulaukė jos pozicija, kilus konfliktui su Rusija dėl vežėjų pasienyje, atrodo tik kaip vaikėziškos vėzdo paieškos.
Jei kas ir nusižengia Konstitucijai, tai ne prezidentė, nevyniodama į diplomatinius rūkus savo pozicijos, bet tie, kurie norėtų nutildyti ją ar priversti kalbėti tai, ką norėtų išgirsti „pilkieji“ Lietuvos politikos kardinolai ar muštis ištroškę nenuoramos.
Pirmykštės, laukinės genties "morale" atsiduoda priekaištai dėl to, kam prezidentė, užuot įsisprendusi kumščiais į šonus prieš Maskvą ir aklai gynusi "saviškius", pasiūlė - labai teisingai ir civilizuotai - kaltųjų paieškas pradėti nuo savęs. Šiandien jau ne tik pavieniai asmenys, iš arčiau susidūrę su kai kurių Lietuvos vežėjų darbo "nacionaliniais ypatumais", bet ir pats "Linavos" prezidentas viešai pripažino, jog tarp tų vežėjų būta ne tik muitų režimo pažeidėjų, bet netgi - nusikaltėlių. Ir dėl jų, tų nenaudėlių, kompromituojančių visą Lietuvos vežėjų verslą, prezidentė turėjo rizikuoti savo ir valstybės reputacija?!
Prezidentė, be jokio "vieno iš pirmų trijų valstybės asmenų" pasipūtimo ramiai skraidydama ekonomine klase, stabdydama savo kortežą sankryžose prieš raudoną šviesą, apkarpiusi prezidentūros išlaidas, nelaukdama Finansų ministerijos raginimų, parodė, kad ji ir yra būtent toks žmogus, kuris, ko nors reikalaudamas (moralės, taupumo, veiksmų ir sprendimų skaidrumo), pradeda nuo savęs, nuo reikalavimų sau, o ne nuo kaltinimų kitiems. Tai, žinoma, prieštarauja tradicinėms Lietuvos politikų ir valstybės pareigūnų elgesio normoms, bet tai jau jų, o ne "paprastų" piliečių problema.
Mano galva, persistengta vėzdo beieškant ir tuomet, kai prezidentė nevyniojo į vatą savo nuomonės dėl Seimo pirmininką Arūną Valinską ištikusių bėdų. Kai kas įrodinėja, jog Seimas ir jo pirmininkas nesą pavaldūs prezidentui, tad prezidentas negalįs kištis į Seimo veiklą ir t. t.
Bet ar kas girdėjo, kad prezidentė viešai būtų paliepusi A.Valinskui atsistatydinti ar pavedusi Seimui jį atstatydinti? Ji tik išsakė savo nuomonę, ką tokioje situacijoje derėtų daryti politikui, kuris nėra iš politikos eliminavęs moralės.
Turėti ir reikšti savo nuomonę visais visuomenei aktualiais klausimais yra kiekvieno demokratinės valstybės piliečio teisė, ar ne? Ir argi valstybės vadovė turi mažiau teisių nei, pavyzdžiui, tie Lietuvos piliečiai, kurie ją rinko ir kuriems rūpi išgirsti jos nuomonę? Bent jau Konstitucija tokios teisės iš prezidentės tikrai neatima.
Tad jei kas ir nusižengia Konstitucijai, tai ne prezidentė, nevyniodama į diplomatinius rūkus savo pozicijos, bet tie, kurie norėtų nutildyti ją ar priversti kalbėti tai, ką norėtų išgirsti "pilkieji" Lietuvos politikos kardinolai ar muštis ištroškę nenuoramos.
