Akivaizdu, kad prezidentas stengiasi demonstruoti žmogaus teisėms artimas nuostatas rodydamas akivaizdų palankumą negalios temai. Neseniai pristatytas Prezidento metinis pranešimas buvo išverstas į lietuvių gestų kalbą, o Prezidento institucijos tinklapyje patalpina versija lengvai suprantama kalba. Šiandien buvo pakviestas žmogus su negalia dalyvauti oficialioje pranešimo ceremonijoje.
Ir tai išties labai pagirtina. Daug metų žmonės su negalia yra nematomi ar mažai matomi visuomenėje, daug stigmos ir paternalistinio, labdara grįsto požiūrio į asmenis su negalia, kur tevertinami jauni, stiprūs ir stereotipiškai gražūs... (bet stop, čia tenka pratęsti)... heteroseksualūs, „europinio gymio“, turintys Lietuvos ar kitos ES šalies pilietybę, nepatiriantys smurto vyrai...
Šiandien prezidentas aiškiai pasakė, kad nebūtų pasirašęs partnerystės įstatymo. Apie žmogaus teises ir Lietuvos Konstituciją pažeidžiančią migrantų politiką Lietuvoje nė neužsiminė, tik paskatino gerbti migrantų žmogaus teises, nepadarant Lietuvoje pereinamojo kiemo. Stambulo konvencija jau apskritai yra pamiršta, likusi kažkur nuošalyje.
Tenka apgailestauti, kad mūsų visuomenėje vis dar suprantame žmogaus teises sau patogiai, kaip molį, iš kurio galime nusilipdyti puodynę pagal savo asmeninį skonį. Kitaip nebūtų palaikomos Lietuvoje įvairios „žmogaus teisių“ terminą propaguojančios organizacijos, realybėje siekiančios akivaizdžiai paminti žmogaus teises.
Tačiau Prezidento institucija tikrai turi pajėgumo suprasti esminius du žmogaus teisių principus – visuotinumą ir nedalomumą. Tai reiškia, kad žmogaus teisės yra nedalinamos pagal individualias savybes ir neraikomos kaip pyragas, kurio metafora neretai panaudojama ekonominei gerovei įvaizdinti. Kitaip tariant, žmogaus teisės nėra selektyvios.
Prezidento propaguojama negalios politika tikrai nėra patogi politinė darbotvarkė tiems, kas JT Žmonių su negalia konvenciją siekia nuosekliai įgyvendinti. Negalios politika savyje talpina tokias politiškai labai nepatogias temas kaip neveiksnumo institutas, nelygybė prieš įstatymą (12 str.), priverstinė hospitalizacija ir gydymas psichiatrijoje (15, 25 str.), institucinė žmonių su negalia globa (19 str.), o taip pat pabrėžia moterų ir mergaičių su negalia patiriamą įvairių formų diskriminaciją (6 str.). Konvenciją ratifikavusios šalys, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusios siekti esminių pokyčių tiek teisėkūroje, tiek inicijuojant naujas praktikas.
Negalios politika taip pat gali būti labai selektyvi, kai atrodo, kad užtenka stiprinant žmonių su negalia teises paskelbti metinį pranešimą pritaikyta kalba, išversti viešą kalbą į lietuvių gestų kalbą ar pakviesti žmogų su negalia į Prezidentūros renginį. Tai diskredituoja pačią žmonių su negalia teisių darbotvarkę, juolab, kai šalia yra sakoma, kad partnerystės įstatymui Daukanto aikštėje uždarytos durys, vartai ir visi langai.
Negalios politika taip pat gali būti labai selektyvi.
Atsisakius selektyvaus požiūrio į JT Žmonių su negalia konvencijos įpareigojimus, negalios tema turėtų tapti ne mažiau nepatogi negu parnterystės įstatymas, migrantų teisių užtikrinimas ar Stambulo konvencija.
Socialinis, o ne biomedicinis negalios modelis reikalauja valstybėje daug namų darbų, gilaus supratimo ir švietimo, drąsių, nepatogių sprendimų. Kaip neretai juokaujama sprendimų priėmėjų koridoriuose, JT Žmonių su negalia konvencija buvo ratifikuota Lietuvoje 2010 metais tik todėl, kad jos niekas neskaitė.
Galbūt yra saugu ir patogu nekelti tikrųjų mūsų visuomenės iššūkių selektyviai propaguojant žmogaus teises selektyvioje srityje, bet ar tokia politika gali skatinti teisingumą, propaguojamą paties Prezidento, kaip vieną iš kertinių siekinių gerovės Lietuvoje?
