Po Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro darbuotojų pranešimo policijai, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 146 straipsnį 1 dalį – dėl neteisėto laisvės atėmimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministras laikinai nuo pareigų nušalino Skemų globos namų direktorių. Socialinių paslaugų priežiūros departamento specialistai vertina situaciją įstaigoje.
Saikingas pasipiktinimas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose šiek tiek pavystė viešą diskursą, tačiau galima buvo jausti ore tvyrančią abejonę ir skėsčiojimą rankomis tiek sprendimų priėmėjų, tiek visuomenės atstovų gretose: „O ką gi daryti, kai žmogus turintis psichikos negalią, yra agresyvus?“
Žmonių su negalia sisteminis talpinimas institucijose, atskiriant juos nuo bendruomenės, yra pateisinamas tik prastais kultūriniais ir sisteminiais įpročiais, bet ne žmogaus teisių standartais.
Gana greitai po įvykio sprendimų priėmėjai aktyvavo procesus, kuriais siekiama reglamentuoti suvaržymo praktikas socialinės globos namuose, grindžiant tuo, jog asmens sveikatos priežiūros įstaigos tokias taisykles turi jau porą metų, o socialinės globos namai tokio reglamentavimo neturi.
Neturėtų būti įteisinti suvaržymai socialinės globos namuose, kuriuos neretai yra sunku vadinti ir namais, ir globos, ir socialiniais. Žmonių su negalia sisteminis talpinimas institucijose, atskiriant juos nuo bendruomenės, yra pateisinamas tik prastais kultūriniais ir sisteminiais įpročiais, bet ne žmogaus teisių standartais, įtraukios visuomenės vertybėmis, ar geromis išsivysčiusių šalių praktikomis. Tai prieštarauja ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijai, kuriai Lietuva yra įsipareigojusi jau dešimtmetį. Tiesa, pagal pastarąją tokių įstaigų apskritai turi nelikti. Pandemijos patirtis leidžia suprasti, kad tokio tipo įstaigos, kurių vienoje gyvena net keli šimtai žmonių, apskritai yra pavojingos.
Yra žinoma, kad įvairūs suvaržymai ir priverstinės praktikos yra antiterapinės priemonės ir neigiamai veikia asmens atsistatymo (agnl. recovery) procesą, nes yra sutrikdomas terapinis aljansas tarp paslaugos teikėjo ir asmens, kuriam teikiamos paslaugos. Subjektyvioje patirtyje galima suvokti kaip baudimą už tai, kad žmogus turi psichikos sveikatos sunkumų ar negalią. Patiriant prievartinius veiksmus iš asmens, kuris turi teikti pagalbą, atsiranda nepasitikėjimas, baimė. Todėl nebendradarbiaujama, kontaktas ir santykis pašlyja, o juk tai yra pagrindinis ir nepamainomas darbo su žmonėmis aspektas. Iššūkių keliantis elgesys tik stiprėja. Tada vėl gali tekti imtis suvaržymų ir ratas užsisuks niekam nepalankia linkme.
Visuomenei yra svarbu paaiškinti, kad darbas su agresija yra ne tik įmanomas, bet labai svarbus ir būtinas. Jis turi prasidėti ne tada, kai prasideda agresijos protrūkis, o gerokai anksčiau. Ir tai nėra vieno asmens – konkretaus socialinio darbuotojo – įgūdžių klausimas. Turi būti bendras sutarimas ir organizuojamas profesionalus komandinis darbas, siekiant pastebėti konkretaus asmens agresijos ar kitokio emocinio distreso ženklus kuo ankstyvesnėse stadijose, atrasti šios būsenos dirgiklius, juos pašalinti bei ieškoti asmeninio atsako – būdų ar dalykų, padedančių šiam konkrečiam asmeniui nusiraminti. Tokia deeskalacija sumažina iššūkius keliančių situacijų intensyvumą ir jų dažnumą.
Mūsų sistemos kol kas nėra pajėgios matyti žmogaus, nes pirmiausiai mato save ir savo sukurtas taisykles.
Taigi susiduriant su sisteminėmis problemomis socialinėje ar sveikatos apsaugos srityse, jos dažnai sprendžiamos tos sistemos ribose: teisiniai procesai (jeigu tokie įmanomi) pradedami, atsakingi asmenys nubaudžiami, situacijos vertinimas atliekamas, išvados ir rekomendacijos pateikiamos, nauji reguliavimai įvedami. Tai yra svarbu. Bet ar to užtenka? Tik mąstant plačiau „už dėžės ribų“ bei vadovaujantis efektyvios vadybos principais, yra identifikuojamos giluminės priežastys, atvedusios į kritinę situaciją. Tik jas suvokus galima ieškoti efektyviausių sprendimų.
Bet kokios sveikatos priežiūros ar socialinės apsaugos sistemos centre stovi žmogus. Tai vadinasi į asmenį orientuotu požiūriu. Mūsų sistemos kol kas nėra pajėgios matyti žmogaus, nes pirmiausiai mato save ir savo sukurtas taisykles, kurios visiškai nebūtinai atitinka šiuolaikinius psichikos sveikatos principus ir neretai stokoja ambicijos tapti labiau draugiškomis visuomenei.
Taigi asmenims su intelekto ar/ir psichosocialine negalia, kaip ir mums visiems, turėtų būti prieinamos bendros įvairių kvalifikuotų psichikos sveikatos specialistų teikiamos bendrosios ambulatorinės paslaugos. Šalia to, žmogui su negalia bus reikalingos kai kurios specializuotos paslaugos, pavyzdžiui, socialinis būstas, asmeninis asistentas, pagalba priimant sprendimus ar kitos. Tačiau praktikoje yra apsiribojama pačių globos namų darbuotojų paslaugomis, kurios yra organizuojamos remiantis bendrais nurodymais ir toje konkrečioje įstaigoje egzistuojančiomis žiniomis ir vertybėmis.
Realiai socialinės globos namuose gyvenantiems asmenims yra neprieinamos psichosocialinės paslaugos bendruomenėje, bendros švietimo paslaugos, o taip pat neprieinamos ar menkai prieinamos ir tos socialinės paslaugos, kurios yra teikiamos bendruomenėje.
Psichikos sveikatą turime mes visi ir įvairių paslaugų spektro gali reikėti įvairių psichikos sunkumų patiriantiems asmenims. Pavyzdžiui, asmeniui su psichosocialine negalia labai svarbu gauti psichologo ar psichoterapeuto pagalbą, o asmeninę gyvenimo krizę patiriančiam žmogui gali prireikti intensyvios pagalbos psichiatrijos stacionare. Šiuolaikinė atsistatymo (recovery) koncepcija apskritai niveliuoja ribą tarp sveikumo ir nesveikumo, orientuojasi į subjektyvią asmens gyvenimo kokybę, o ne objektyvų pasveikimą ar pagydymą. Todėl socialinės ar sveikatos apsaugos, švietimo ir kitos sistemos turėtų daugiau sąveikauti ir naikinti nepaslankias ribas, atrasti naujas veikimo formas, kurių tikslas būtų ne rūšiuoti žmones pagal negalią ar diagnozę, o padėti konkrečiam žmogui gauti jam ar jai asmeniškai reikalingas paslaugas.
Psichikos sveikatą turime mes visi ir įvairių paslaugų spektro gali reikėti įvairių psichikos sunkumų patiriantiems asmenims.
Beje, ar kas nors iš sprendimų priėmėjų ar profesinių bendruomenių iškėlė bent trapią mintį, kad galbūt yra kokių nors kitų būdų su žmonėmis dirbti taip, kad suvaržymų reglamentavimas ir įteisinimas nebūtų pagrindinis atsakas į sukrečiančią situaciją Skemuose? Egzistuoja visas žinių ir gebėjimų bagažas, įgalinantis vystyti sistemines priemones ir praktikas be prievartos ir suvaržymų, ar juos ženkliai mažinant. Alternatyvių paslaugų vystymas būtų „už dėžės ribų“, tačiau svarbus galimas atsakas šioje skaudžioje istorijoje.
Karilė Levickaitė, nevyriausybinės organizacijos Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė.
