Įmonės laukia ne tik galutinių įstatymų dėl subsidijų, bet ir konkrečių taisyklių, kur, kaip ir kada kreiptis dėl jų gavimo. Tai turėtų būti įtvirtinta poįstatyminiame teisės akte. Kol to nėra – šiandien žadamų pinigų gauti neįmanoma, lieka kliautis politikų žodžiu, kad subsidijų skyrimo ir mokėjimo tvarka bus nustatyta artimiausiomis dienomis. Darbo rinkos dalyviams jau dabar reikia skirti papildomus išteklius, siekiant laviruoti tarp naujų biurokratinių reikalavimų, o laukimas ir nežinomybė yra papildomi trukdžiai.
Žadėta, kad prastovą bus galima skirti visai atvejais, kai yra paskelbtas karantinas arba ekstremalioji padėtis, dėl kurių darbdavys negali suteikti darbo. Seime ką tik įvesti papildomi reikalavimai: subsidijos tikėtis bus galima tik tada, jeigu dėl organizavimo ypatumų darbo negalima atlikti nuotoliniu būdu, arba jeigu darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.
Laukimas ir nežinomybė yra papildomi trukdžiai.
Tai reiškia, kad nuo šiol darbdaviams gali būtų taikomi skirtingos apimties reikalavimai, t.y. pagal naujas taisykles prastovą paskelbę darbdaviai turėtų papildomai įrodyti, kad darbuotojas darbo negali atlikti nuotoliniu būdu, nors prieš porą savaičių šis reikalavimas nebūtų buvęs taikomas. Praktiškai tai reiškia, kad darbdaviams užkraunama papildoma našta: siūlyti prastovoje esantiems asmenims dirbti kitą darbą, įrodinėti valdžios institucijoms darbo organizavimo ypatumus.
Neapibrėžtumo epicentre yra darbuotojai: tiek esantys prastovoje, tiek dirbantys visu krūviu arba atostogaujantys. Priimdamas subsidiją darbdavys įsipareigoja išsaugoti subsidijuotą darbo vietą bent 3 mėnesius (nors dar nežinia, ar ne šešis) po subsidijų mokėjimo pabaigos. Nėra nurodyta, ką reiškia „darbo vietos išlaikymas“ pagal įstatymą. Galimos kelios interpretacijos.
Mindžikavimas dėl subsidijų tvarkos iliustruoja gana didelį atotrūkį tarp to, kokie yra darbo rinkos poreikiai, ir kaip juos mato politikai.
Pirma, darbdavys negali to darbuotojo atleisti, bet neaišku, ar taip pat negali tenkinti darbuotojo prašymo nutraukti sutartį savo iniciatyva arba nutraukti sutartį dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo darbdavio. Antra, kokias teisines pasekmes sukeltų tai, kad tam tikra darbo funkcija dėl darbo organizavimo pakeitimų tampa pertekline. Jei dėl tokių aplinkybių darbdavys turėtų atleisti dalį žmonių, jis gali būti priverstas atleisti tuos, kurie nebuvo prastovoje, kad tik išlaikytų prisiimtą įsipareigojimą. Šiuo atveju, tas, kuris dirbo, buvo ir tebėra reikalingas būtų atleidžiamas, o buvęs prastovoje – dirbtinai išlaikomas.
Mindžikavimas dėl subsidijų tvarkos iliustruoja gana didelį atotrūkį tarp to, kokie yra darbo rinkos poreikiai, ir kaip juos mato politikai. Nors subsidija yra siekiama išsaugoti darbo vietas ir užtikrinti darbuotojams bent minimalias pajamas pragyvenimui, formaliai subsidija išmokama darbdaviui. Galime įsivaizduoti, kokia būtų situacija, jeigu subsidija būtų išmokama tiesiai pačiam darbuotojui. Tikėtina, kad gyventojai būtų daug aktyvesni patys reikalaudami didesnės politikų atsakomybės už savo pažadus. Bet kol kas nėra kovoti su valdžia tiesiog nėra laiko, tad tenka kliautis jos ne itin patikimu žodžiu.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė.
