Šie su pirkimų ginčais susiję aspektai lemia tai, kad tiek perkančiosios organizacijos, tiek valstybės institucijos yra suinteresuotos siaurinti tiekėjų galimybes teismine tvarka ginčyti pirkimo dokumentų sąlygas ar perkančiųjų organizacijų priimtus sprendimus. Seimui buvo pateiktas siūlymas žyminį mokestį dėl viešųjų pirkimų bylų didinti apie 10 kartų, iki 3000 eurų. Ar tikrai tai atitinka ES teisės aktuose ir teisminėje praktikoje formuojamą tiekėjų pažeistų teisių peržiūros efektyvumo principą?
Jau kurį laiką tiek Viešųjų pirkimų tarnyba, tiek Ūkio ministerija skatina perkančiąsias organizacijas teisminių bylų metu reikalauti, kad būtų užtikrintas galimų nuostolių atlyginimas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.
Tokia iniciatyva, pavyzdžiui, yra ir 2016 metų pradžioje įsigalioję Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pakeitimai, pagal kuriuos perkančioji organizacija turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius dėl nesąžiningai pareikšto ir nepagrįsto ieškinio arba sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos sprendimą, taip pat reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos ji patyrė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Teismų praktikoje suformuluotos viešųjų pirkimų taisyklės iš esmės pakeitė pirkimų vykdymą lyginant su ta praktika, kuri buvo taikoma, pavyzdžiui, 2006 metais,
Tačiau, ar tikrai viešųjų pirkimų bylų skaičius yra toks didelis bei taip apsunkina projektų įgyvendinimą, kaip bandoma teigti? Pagal Viešųjų pirkimų tarnybos skelbiamą statistiką 2014 m. buvo vykdyta apie 750 tūkst. pirkimų (atėmus mažos vertės pirkimus – apie 10 000 tarptautinių ir supaprastintų pirkimų), o teisminių bylų dėl viešųjų pirkimų – tik 321. Taigi, neskaičiuojant mažos vertės pirkimų, teisminiai ginčai kyla tik dėl 3 proc. visų didesnės vertės viešųjų pirkimų. Beje, tik apie pusė bylų baigiasi visiškai atmetus ieškinius. Taigi akivaizdi tendencija – kilus ginčams, dažnu atveju nustatomi pažeidimai.
Reikia įvertinti, kad tiek perkančiosios organizacijos, tiek valstybės institucijos, atsakingos už viešųjų pirkimų politikos formavimą, turėtų būti dėkingos, kad teisminių bylų metu suformuota praktika leidžia lengviau išspręsti nemažai klausimų ir neaiškumų, kurie įstatyme nėra aiškiai, tiksliai ar tinkamai sureguliuoti.
Apskritai, teismų praktikoje suformuluotos viešųjų pirkimų taisyklės iš esmės pakeitė pirkimų vykdymą lyginant su ta praktika, kuri buvo taikoma, pavyzdžiui, 2006 metais, po to, kai buvo priimta nauja Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija. Pavyzdžiui, šiuo metu net nekyla abejonių, kad nepateikus kokio nors atestato ar įgaliojimo pasirašyti pasiūlymą, turi būti leidžiama tokį dokumentą pateikti papildomai, nors anksčiau tokie pasiūlymai būdavo tiesiog atmetami. Panašių praktikos pasikeitimų po teismų išaiškinimų yra labai daug.
Suformuotos teismų praktikos svarbą pamatysime ir dėl to, kad šiuo metu svarstoma/rengiama nauja viešųjų pirkimų įstatymo redakcija. Turėtų kilti nemažai klausimų, į kuriuos atsakymų ieškosime būtent teismų praktikoje. Svarbu paminėti, tai, kad valstybės institucijų išaiškinimai nelaikomi teisės šaltiniu, dažnai bylose teismai net nesutinka su juose pateiktomis išvadomis.
Taigi ar tikrai siekis žymiai sumažinti bylų dėl pirkimų skaičių, sudarys sąlygas geriau vykdyti viešuosius pirkimus ir skaidriau panaudoti biudžeto lėšas? Priešingai, bus atvejų, kai dėl grynai ekonominių priežasčių, net ir esant akivaizdiems pažeidimams, perkančiųjų organizacijų sprendimai nebus ginčijami. Abejotina, ar dėl to valstybei bus naudos, turint omenyje, kad pavyzdžiui, dėl netinkamai vykdytų pirkimų, nepaisant to, kad niekas neginčijo sprendimų teismine tvarka, ES finansuojamuose projektuose bus taikomos finansinės korekcijos.
Galiausiai, ne paslaptis, kad didelių infrastruktūros projektų atveju nei 1000, nei 3000 eurų žyminis mokestis nebus kliūtis kreiptis į teismą, tad iš esmės padidės neskaidrių mažesnės ir vidutinės vertės pirkimų, kurių kiekis ir dabar yra didžiausias.
Perkančiosios organizacijos dažnu atveju net neieško tikrųjų priežasčių,kodėl tiekėjai skundžia jų parengtas sąlygas ar priimtus sprendimus. Tiesiog siekia visais įmanomais būdais pateisinti savo sprendimus bei tiekėjus kaltina nesąžiningais veiksmais, net jei ir pačios būtų akivaizdžiai neteisios. Nėra iki galo aišku, kiek minėtomis iniciatyvomis riboti ginčų skaičių bus pasiekta naudos, ar priešingai žalos, sudarant sąlygas perkančiosioms organizacijoms piktnaudžiauti statusu.
Beje, įstatymo projekto rengėjai visiškai neįvertinto to, kad tarptautiniu pirkimu gali būti ir nedidelės vertės viešasis pirkimas, kadangi numatoma pirkimo vertė gali būti skaičiuojama sumuojant visus per kalendorinius pirkimus vykdytus panašius pirkimus arba toks pirkimo būdas gali būti pasirenkamas savanoriškai.
Galima pajuokauti, kad siekiant apriboti galimybes ginčyti neteisėtas ar diskriminacines sąlygas, reiktų sąmoningai pasirinkti vykdyti tarptautinį pirkimą, net ir esant mažesnei jo vertei. Tikėtina, kad nesąžiningos organizacijos tokiomis šio reguliavimo ydomis pasinaudos.
Estijoje ir Latvijoje viešųjų pirkimų byloms taikytinas žyminis mokestis yra gerokai mažesnis nei Seimui pateikti siūlymai arba taikoma iš esmės skirtinga ginčų sprendimo sistema. Pavyzdžiui, Estijoje taikytinas 640 supaprastintiems arba 1280 eurų tarptautiniams pirkimams žyminis mokestis.
Tad gal ir būtų galima iš dalies sutikti, kad šiuo metu taikomas 289 eurų žyminio mokesčio dydis galėtų būti padidintas, tačiau tokiu didinimu neturėtų būti siekiama sudaryti kliūčių ginti pažeistas teises, o žyminio mokesčio dydis turėtų būti proporcingas kiekvieno konkretaus pirkimo sutarties vertei.
Karolis Smaliukas yra advokatų kontoros „Cobalt“ vyresnysis teisininkas
