Kur Arūnas Valinskas? „Stikliuose“. Ten, kur jam ir dera būti pagal rangą. Nes, maišto atveju, kiekvienas gudrus žmogus mieliau užsibarikaduos putpelių ir omarų saugykloje, nei belangėje. Tai yra Seime.
Seime užsibarikaduoti galėjo tik tie kvaileliai prieš aštuoniolika metų. Nuo okupantų. Minios mūru ginami. Nes (kaip fantastiškai skamba) – jie ėjo su tauta ir už tautą.
Dabar - irgi už tautą. Bet mes jos nepažįstame. Nes ta tauta, kurios labui dirba ir premjeras, ir prezidentas, ir tas, kuris vadinamas Seimo pirmininku, su mumis nieko bendro neturi.
Jei tauta būtume mes, premjeras, prezidentas ir gal net Seimo pirmininkas nebūtų laukę, kol minios paplūs prie Seimo. Nes paprastai tautos rinkti ir ją gerbiantys aukščiausi valstybės pareigūnai mato reikalą savo rinkėjams paaiškinti būsimus sprendimus. Viešai – iš televizijų ekranų. Ir, pirmiausia, tada, kai tautos ketinama prašyti susiveržti diržus, nes krizės išvakarėse jos išrinktieji pernelyg plačiai pagyveno.
Tai, kad dėl krizės kaltos ne dabartinę valdančiąją daugumą sudarančios keturios partijos, bet buvusieji, socialdemokratų vedami, – daugiau nei nepadorus pasiteisinimas. Atsakomybė yra bendra, kaip bendri yra ir sprendimai, dėl kurių visa tauta ritosi į bedugnę, liaudyje populiariai vadinamą krize, o valdžios koridoriuose – tik sunkmečiu.
Apie tai, kad konservatoriai mielai parėmė socialdemokratus, tiems puotaujant maro metu, jau rašyta prirašyta. Todėl labiau norėtųsi prisiminti ne tą pusantrų metų laikotarpį, kai parašais įtvirtinta parama lėmė savo tautą jau ėdančio liūto gimimą. Toks pat nepadorus, o gal net nepadoresnis sandoris vyko paskutiniuosius metus prieš rinkimus, kai oficialiai paramą tuometiniams valdantiesiems nutraukę dešinieji iš tikrųjų parėmė visus valdžios sprendimus, dabar įvardijamus kaip nepateisinamą lėšų švaistymą.
Abiem pusėms draugiškai sutariant, socialdemokratams pateikiant, konservatoriams vieningai balsuojant, anas Seimas milijonus skyrė įvairių pašalpų didinimui, laisvalaikių ilginimui, rinkėjų akių užpylimo skatinimui. Abiejų pusių bendru sutarimu pataisytas net Garantinio fondo įstatymas, mažinant įmokas, nes jų esą buvo surinkta ir taip per daug. Net 80 mln. litų. Po krizės paskelbimo sudegusių akimirksniu.
Dabar, po sutartinio siautėjimo ir sutartinių abipusių priekaištų, kalčiausia, kaip ir priklauso, vėl liko tauta. Stovėjusi aplink Seimą, kaip ir prieš aštuoniolika metų. Ir vėl – su plytomis rankose. Tik šį sykį skirtomis ne apginti SAVO valdžiai, bet apsiginti nuo jos. Nes kad ir kiek skambėtų kalbų apie provokatorius, dalis minios kiaušiniu ir sniego gniūžte į Seimo langus gynėsi. Nuo nevilties. Nes kitaip beliktų pasikarti.
Argi ne – kai Seimo pirmininkas, užuot buvęs su tauta, kurią prikelti naujam gyvenimui pažadėjo vos prieš kelis mėnesius, pasislepia „Stikliuose“? Ir paskui pareiškia, kad kalbėsis su žmonėmis, bet ne su maištininkais, nors taip neseniai pats kvietė protestuoti prieš padvisusia pelke virtusį politinį gyvenimą?
Kai premjeras, užuot paaiškinęs tautai, kodėl ir kokius sprendimus žada priimti, kas paskui laukia, ir savo pavyzdžiu parodęs, kaip viską išgyventi, be niekur nieko, miniai skanduojant po langais, svarsto apskričių reformą. Nes tai – svarbiausia tos dienos problema. Nes runkeliai – tam ir runkeliai, kad rėktų. Be rezultato.
Kai prezidentas, jau įpratęs slapstytis už užuolaidų, miniai po langais reikalaujant teisybės, neranda galimybės kreiptis į tautą. Ragindamas susitelkti ir protu, o ne plytomis spręsti problemas. Bet randa progą dar kartą kreiptis į Seimą, ragindamas susitelkti ir nedelsiant nušalinti Aukščiausiojo Teismo primininką Vytautą Greičių. Nes tai problema, kuri prezidentui tikrai skaudi. Ir Seimas neeilinės sesijos šiandienos posėdyje „V.Greičiaus klausimą sprendžia“ pirmiausia – net ir po juodojo penktadienio nieko nepasimokęs?
O krizė siautėja už langų. Ir liečia tą, kitą, tautą. Kuri jau seniai nebeturi nei savo prezidento, nei premjero.
