Supažindinkime su architektūra dar mokyklose
Civilizaciją kuria įvairių rūšių menas: literatūra, teatras, muzika, šokis, vizualieji menai, architektūra. Architektūrą mes „vartojame“ – su ja ir joje gyvename – kasdien, be pertraukų, norime to ar nenorime – kitaip nei, pavyzdžiui, teatro ar tapybos kūrinius. Ir todėl paradoksalu, kad literatūrai, muzikai ar dailei vietos mokyklų ugdymo programose yra, tačiau architektūrai jos lieka labai minimaliai.
Lietuvoje diskutuojant apie želdynų, kvartalų atnaujinimus ar renovaciją bei naujus nekilnojamojo turto projektus, pirmiausia kalbame apie parkavimo vietų skaičių, bet ne apie bendrąsias erdves ir jų gyvybingumą, estetiką ar sukuriamą papildomą vertę. Idant tai pasikeistų, architektūra turi rasti savo vietą dar mokyklos suole. Pavyzdžiui, Suomijoje architektūra yra lygiavertė menų disciplina bendrojo lavinimo programose, viena iš devynių dėstomų menų.
Atsikratykime sovietmečio palikimo
Okupacijos laikais sukurtas gyvenamojo būsto fondas yra nusidėvėjęs, monotoniškos architektūros, neatitinka šiuolaikinių išplanavimo ir energetinio efektyvumo standartų. Tokio tipo būstas buvo aktualus anuomet, kaip būdas greitai aprūpinti žmones gyvenamu plotu. Ideologiškai šie pastatai ir ištisi jų kvartalai tiko socialistinei valstybei, padalintai į „miego“ ir „darbo“ mikrorajonus, kurioje architektūra buvo vienas iš įrankių visuomenės kontrolei. Šiandien Lietuvoje turime milžinišką palikimą, pastatytą iš esmės prieštaraujant Vakarų pasauliui būdingiems miestų formavimo principams.
Kad išspręstume sovietinių mikrorajonų diktuojamo ir dabartinio, miestams būdingo intensyvaus gyvenimo tempo, neatitikimą, reikia tarpdisciplininės specialistų diskusijos. Tačiau jau dabar aišku – šiuo metu Lietuvoje vykdoma būsto modernizacijos programa labai silpnai atliepia „Naujojo europinio Bauhauzo“ keliamus tikslus. Būsto modernizacijos programa, užuot sprendusi pavienių pastatų energetinio efektyvumo klausimą, turėtų apimti ir esmines tvarumo, funkcinės įvairovės, architektūros kokybės klausimus.
Statykime patogius naujus kvartalus
Nors nauji kvartalai ir mikrorajonai turi galimybę kurti kitokį, šiuolaikinį, vakarietiško miesto dvelksmą, jie vis dar dažnai statomi labai panašiai kaip sovietmečiu. Aplankius dažną, sąlyginai naują mikrorajoną ar kvartalą, nutolusį nuo miesto centro, pamatytume, kad jis mažai kuo skiriasi nuo kvartalų, išvystytų sovietmečiu. Nauji mikrorajonai lygiai taip pat perpildyti automobiliais, dažnai monofunkciški ir negyvybingi – tie patys miegamieji rajonai tik naujesniais fasadais ir užtvertais kiemais. Lietuvos architektūros politika turėtų skatinti grįžti prie perimetrinio užstatymo, sukurti prielaidas kurtis gyvybingoms viešosioms erdvėms, užtikrinti naujų kvartalų daugiafunkciškumą.
Čia išryškėja ir su naujais projektais susijusi miestų plėtros problema. Miestų ploto drieka ir jų virsmas į didelius kaimus turi būti sustabdytas. Statyba turėtų būti pirmiausia skatinama tik jau anksčiau užstatytose teritorijose, o laukai paliekami gamtinėms teritorijoms ar žemės ūkiui. Turėtų atsirasti žemės konsolidavimo įstatymas ir pagaliau įgyvendinti ES tikslai, suvaldyti užstatytų teritorijų plėtrą.
Išsaugokime medinę architektūrą
Nors iš esmės paveldą saugome ir pripažįstame, bet dalį jo sričių vertiname menkai arba siekiame visomis išgalėmis paversti jas šiuolaikiškomis. Geras to pavyzdys – medinė architektūra. Mediniai pastatai yra ryškus mūsų regiono bruožas ir identiteto dalis, kuriam kurti buvo naudojamas vietinis statybos išteklius, nuvertintas sovietmečiu, bet turėjęs atgauti svarbą mums kuriant savitą šalies identitetą.
Vilniuje nemaža dalis Žvėryno vilų apleistos arba užgožtos naujų statinių.
Vilniuje nemaža dalis Žvėryno vilų apleistos arba užgožtos naujų statinių. Šnipiškėse išliko tik vadinamasis Skansenas, virstantis muziejumi po atviru dangumi, bet vargu ar įkūnijantis autentišką priemiesčio istorinio gyvenimo dvasią. Medinis paveldas svarbus ne tik Vilniuje – kai kuriuose istoriniuose miestų centruose (pavyzdžiui, Panevėžyje) yra išlikę nemažai medinės architektūros, kuri turi būti saugoma, tapti vietovės išskirtinumo ar turistų traukos objektu.
Vertinga medinė architektūra turėtų būti įveiklinta – tai jos išlikimo garantas. Tam tikruose rajonuose medinė architektūra savaime nėra vertinga, tačiau ilgą laiką buvo jų istorijos dalis, kūrė vietos dvasią ir identitetą – į tai turėtų būti atsižvelgiama, kuriant naują architektūrą ir urbanistinį planavimą.
Išlaisvinkime architektus nuo biurokratijos
Ne tik medikai ir mokytojai Lietuvoje užversti biurokratiniais darbais. Norvegijoje tam, kad žmogus gautų leidimą pasistatyti namą, pakanka architektūrinius brėžinius pačiam susiderinti vietinėje komunoje. Lietuvoje architektas dirba architektu mažą dalį savo laiko, visas kitas laikas skiriamas projekto vadovo rolei, komplektuojant ir derinant šimtus puslapių siekiančius projektus savivaldybėse. Kol architektai užimti biurokratiniais darbais, geros kokybės projektai tampa neįmanomi arba pernelyg brangūs, todėl nuo to kenčia visi.
Subalansuotos architektūros politikos dėka architektūra ir statyba gali tapti draugiškesnė žmogui ir aplinkai.
Ko pasieksime?
Sukūrę gerą, konkretų ir konstruktyvų planą tvariam architektūros politikos vystymui, ne tik pagerintume gyvenimo kokybę miestiečiams, bet ir bent iš dalies atlieptume kovos su klimato kaita tikslus. Subalansuotos architektūros politikos dėka architektūra ir statyba gali tapti draugiškesnė žmogui ir aplinkai, atviresnė inovacijoms ir kūrybai. Be to, remiantis Norvegijos ar Suomijos pavyzdžiu, aiškus šalies architektūrinis identitetas, sukurti statybų sprendimai gali tapti ir eksportu, turistų traukos objektu ir garsinti valstybės vardą pasaulyje. Kad visa tai pasiektume Lietuvoje, reikia tiek mažai ir tiek daug vienu metu – susitarti, o tada pasiraitoti rankoves darbui ir naujos architektūros kultūros kūrimui.
