Žaliosios infrastruktūros įtvirtinimas – raktas į klimato kaitos iššūkių sprendimą. Deja, žalioji infrastruktūra yra vienas mažiausiai suprantamų teritorijų planavimo terminų Lietuvoje. Nors kažkas tarp žaliosios infrastruktūros ir medžių ar gėlių miestuose gali dėti lygybės ženklą, žalioji infrastruktūra nėra vien želdynai želdiniai – ji apima ir žaliuosius stogus, sienas, pralaidžias dangas, lietaus sodus, biolatakus ir kitus elementus. Žalioji infrastruktūra tam tikra prasme yra miesto projektavo ir mąstymo apie jo santykį su aplinka sistema. Pavyzdžiui, ji suteikia įrankius pakeisti didžiulius nuotekų vamzdžius, leisdama lietaus vandeniui tiesiog susigerti į žemę, padeda gyventojams taupyti energiją, išlaikydama šilumą žiemą ir vėsą vasarą, įrengiant žaliuosius stogus, ar tiesiog slopinti miesto triukšmą su tinkamu apželdinimu.
Kokius realius sprendimus matau tam, kad sėkmingai įgyvendintume žaliąją infrastruktūrą Lietuvos miestuose?
Visų pirma, žaliąją infrastruktūrą turime įtraukti į atitinkamus teisės aktus. Pavyzdžiui, žaliosios infrastruktūros vystymui itin svarbaus ,,žalumo indekso” vis dar nėra mūsų šalies statybos techniniuose reglamentuose. Palyginimui – Skandinavijos valstybės tokį indeksą naudoja ir juo vadovaujasi jau labai seniai. Ypač pavyzdingai tai daroma Malmės mieste, Švedijoje.
Antra, dabartiniai teisės aktų reikalavimai nėra lankstūs ir vietos įvairiapusei žaliajai infrastruktūrai, inovacijoms ar improvizacijoms juose beveik nėra. Be to, dabar numatyta per mažai prievolės profesionaliai projektuoti, įvertinti ir prižiūrėti želdynus, o projektuotojai ar kiti su miestų želdynais dirbantys specialistai dažnai stokoja patirties, kaip kūrybiškai spręsti kylančias problemas.
Trečia, bendruomenių balsas yra itin svarbus, nes juk būtent jos bus naujai sukurtos infrastruktūros naudotojos. Visa žalioji sistema turi būti tiek suprantama, tiek patogi ir patraukti aplinkinėms bendruomenės. Šiandien dažnai susiduriame su nuoskaudomis dėl neišklausytos nuomonės, neatsižvelgtų poreikių. Kuriant žaliąją erdvę būtina galvoti, kas ja naudosis, koks gyvenimas verda konkrečioje miesto vietoje, koks čia gyvenančių žmonių amžius, užimtumas, šeimų dydis ir kiti bruožai.
Galiausiai, žaliosios infrastruktūros ir žaliojo miesto vystymui būtinas ir pačios visuomenės švietimas – gyventojai turi suprasti žaliųjų zonų, sienų, stogų, šlapynių ir kitų elementų paskirtį bei naudą jiems, kitoms gyvybės formoms, miestui ar netgi klimatui globaliąja prasme.
Žaliosios infrastruktūros modelis Lietuvoje jau turi stiprias startines pozicijas. Viena iš programos „Kurk Lietuvai“ komandų atliko didžiulį parengiamąjį projektą, ačiū jiems! Europos Sąjunga dėlioja miestų žalinimą strateginiuose planuose tikėdamasi, kad miestai greičiau imsis diegti žaliosios infrastruktūros principus. Vyriausybė įrašė žaliosios infrastruktūros sukūrimą į savo darbų planus, Aplinkos ministerijos kabinetuose bandoma žaliąją infrastruktūrą grąžinti į darbotvarkę. Vilniaus savivaldybė jau žengia pirmuosius pilotinius žingsnius, vertindama naujų projektų žalumą. Kai kurie pažangiausi nekilnojamo turto vystytojai stebi ir bando siūlyti gerąsias užsienio praktikas Lietuvoje.
O architektai – entuziastai žalumo indeksus pristato miestų bendruomenėse. Tikiuosi, kad po metų, kitos klimato savaitės metu, žalioji infrastruktūra jau bus radusi savo kelią į mūsų teisės aktus ir taps standartu miestų planavime bei statybų projektuose.
