Kodėl kilo toks ginčas? Nes valstybės lėšos Nigerijoje skirstomos valstijoms ir miestams pagal gyventojų skaičių. Centrinė valdžia siekė Lagosui skirti kuo mažesnę dalį biudžeto, o Lagoso miesto vadovai norėjo atsiriekti kuo daugiau. Todėl be didesnių skrupulų suskaičiavo mieste dvigubai daugiau gyventojų. Net šiandien, po 10 metų, vis dar nėra aišku, kaip vertinti Lagoso miestą – ar kaip vieną greičiausiai augančių pasaulio miestų su 17 mln. gyventojų, ar palikti jį tarp vidutiniokų, su devyniais milijonais.
Kuo čia dėta Lietuva? Pasirodo, Nigerijos bruožų dėl lėšų skirstymo tarp savivaldybių yra ir Lietuvoje. Iki 2014 metų vyriausybė skirstė pinigus savivaldybėms pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, t.y. rėmėsi departamento skaičiais, kad Lietuvoje yra apie 2.9 milijono gyventojų. Tačiau nuo 2015 metų naudojami Registrų centro duomenys – ir nelabai aišku, kodėl. Registrų centras pateikia, kad Lietuvoje yra 3.1 milijono gyventojų (!) (kas čia verkė, kad mūsų jau neliko trijų milijonų?).
Registrų centras pateikia, kad Lietuvoje yra 3.1 milijono gyventojų (!) (kas čia verkė, kad mūsų jau neliko trijų milijonų?).
Gyventojų skaičius ir iš jo išskaičiuojamas pajamų mokestis vienam gyventojui lemia tai, kiek savivaldybės-donorės (t.y. Vilnius, Kaunas, Klaipėda) turės skirti savo gyventojų pajamų mokesčio kitoms savivaldybėms išlaikyti.
Pavyzdžiui, Vilniaus biudžetas, vien dėl to, kad naudojami Registrų centro duomenys, netenka aštuonių milijonų (!) eurų kasmet (Kaunas – poros milijonų). Tai – 27 nauji autobusai, taip reikalingi miestui. Tai taip pat daugiau, nei miestas 2017 m. išleis paremti šeimoms po 100 Eur, kurios negauna vietos valstybiniuose darželiuose.
Registrų centras nedaro jokio išsamaus gyventojų surašymo, tik remiasi savanoriškai pateiktomis gyventojų deklaracijomis. Daugybė emigrantų dar iki šiol nėra deklaravę savo išvykimo, o galbūt net ir ne visi Lietuvoje persikraustę iš savivaldybės į savivaldybę nėra tinkamai deklaravę savo gyvenamos vietos.
Gali būti, kad Registrų centras neturi informacijos ir apie visus mirusius gyventojus. Tačiau Statistikos departamentas periodiškai atlieka išsamų gyventojų surašymą, kur tikslina faktinę jų gyvenimo vietą, lygina šiuos duomenis su Registrų centro duomenimis ir atlieka kitus veiksmus, siekiant gauti įmanomai tiksliausią informaciją, kiek Lietuvoje yra gyventojų.
Po 2015 m. Konstitucinio teismo sprendimo buvo įtvirtinta skaidresnė tvarka, kiek Vilniuje turi likti gyventojų pajamų mokesčio. Pagal šią naują tvarką Vilniui lieka tik apie 45% jame surenkamo gyventojų mokesčio, nors, naudojant Statistikos departamento duomenis, turėtų likti 47-48%.
Miesto biudžete, kuris bus tvirtinamas kitą savaitę, Vilnius per 2017 m. numatęs sumokėti 61 mln. skolų, o lėšų trūksta esminėms paslaugoms užtikrinti – vaikų darželių plėtrai, viešajam transportui, ar eismo problemoms. Tad klausimas Seimui ir Vyriausybei – ar galime Lietuvoje susitarti, kiek čia gyvena žmonių, ir ar galime tikėtis sąžiningo įstatymų taikymo vilniečių atžvilgiu? Ar ir toliau laikysimės Nigerijos principų skirstant lėšas savivaldybėms?
Kasparas Adomaitis yra Vilniaus m. savivaldybės Tarybos, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
