O gyventojų skundai į savivaldybę plūsta (900 vien per 2016 metus), tačiau tai menka bėda verslui. Mat jei nepatenkinti gyventojai nuspręstų pakeisti paslaugų teikėją, tai būtų nuostolis. Bet iš 38 įmonių, teikiančių daugiabučių administravimo paslaugas, didžioji dauguma priklauso tam pačiam savininkui. Tad, net jei ir pasirinksite naują paslaugos teikėją, greičiausiai pasikeis tik jo pavadinimas, o visus remonto darbus vykdys tas pats subrangovas. Todėl skundai sau, o namo priežiūra – sau.
Per metus už daugiabučių priežiūrą Vilniuje galima susirinkti bent 7 mln. eurų: maždaug 3,6 mln eurų gauna daugiabučių administratoriai už administravimo paslaugas, apie 400 tūkst. eurų gyventojams kainuoja techninės priežiūros paslaugos, dar apie 3 mln. eurų gyventojai privalomai kaupia daugiabučių namų planiniams remonto darbams (o kur dar neplaniniai remontai...). 59% pajamų už techninę priežiūrą gauna tas pats subrangovas, tad galime nesunkiai įsivaizduoti monopolijos lygį Vilniaus daugiabučių priežiūroje.
Gyventojų pasyvumas ir monopolizuota rinka – ideali terpė piktnaudžiauti gyventojų lėšomis. Ne kartą viešumoje buvo nuskambėję atvejai, kai daugiabučius prižiūrinti įmonė stebuklingai praranda sukauptas lėšas. Kelia įtarimų situacijos, kai metų pabaigoje ‘įsisavinamos’ sukauptos lėšos, o gyventojai nustemba gavę sąskaitas už neseniai pakeistas lemputes, nors senosios dar buvo geros.
Katino dienos, panašu, daugiabučių administratoriams turėtų baigtis. Paprastai administratoriaus pakeitimą turėtų inicijuoti gyventojai, bet nuo šio rudens dviejuose trečdaliuose Vilniaus namų savivaldybė pati inicijuos gyventojų balsavimą dėl namo administravimo paslaugų teikėjo pasirinkimo. Šis balsavimas net įgijo "demokratijos šventės" pavadinimą.
Bet „demokratijos šventė“ pati savaime neužtikrins kokybės pagerėjimo – dėl minėtos monopolijos rinkoje. Todėl savivaldybė Vilniuje atidžiau stebės, kaip daugiabučių administratoriai vykdo įstatymų reikalavimus. Nuo šių metų informacija apie kaupiamąsias lėšas ir jų panaudojimą, atliekamus darbus, vykdytus konkursus dėl darbų turės būti pateikta ne tik gyventojams, bet ir savivaldybei. Siekiant apriboti „stebuklingus“ kaupiamųjų lėšų išgaravimus, apie jų likutį ir panaudojimą savivaldybė turės būti informuota kas ketvirtį. Tokiu būdu bus sunkiau kaupiamąsias lėšas “efektyviai” įsisavinti fiktyviai atliekamais darbais metų pabaigoje.
Visi šie įpareigojimai neturėtų sukelti keblumų tvarkingai dirbančiam administratoriui, nes šią informaciją jis ir taip turi teikti gyventojams pagal įstatymus. Tačiau bus daug lengviau rasti prastai dirbančius ir juos kontroliuoti. Sukaupti duomenys taip pat taps neįkainojamu informacijos šaltiniu bendrai Vilniaus daugiabučių būklei vertinti: pavyzdžiui, įvertinti, kokie ir kaip darbai juose atliekami, ar kiek kainuoja jų priežiūra.
Kasparas Adomaitis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys.
