Kasparas Adomaitis: Mažos perdirbimo ambicijos brangiai kainuoja

13 milijonų eurų. Tiek kasmet mokėsime Europos Sąjungai, nes neturime plano, kaip Lietuvoje perdirbti visas savo sunaudojamas plastikines pakuotes.
Kasparas Adomaitis
Kasparas Adomaitis / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Šimtai milijonų eurų teko Lietuvai finansuoti COVID-19 sukeltus ekonominius iššūkius. Jei galvojate, kad tai yra Europos Sąjungos dosnumo išraiška – klystate. Investicijas apmokėsime mes patys, jau nuo 2021 m. iš valstybės biudžeto mokėdami mokestį už neperdirbtą plastiką.

Plastikas yra tapęs universalia pakavimo medžiaga – kaip įgarsino viena pakuočių gamintojo reklama, „pagaukite vėją – supakuosime“. Tačiau, kaip pakuotė, plastikas turi du fundamentalius iššūkius. Pirma, tai iš naftos ir dujų gaminamas produktas. Pasauliui kovojant su klimato kaita, plastiko gamyboje neišvengiamai reikės pokyčių. Antra, plastikas niekur nedingsta, tad patekdamas į aplinką ją užteršia. Abiem iššūkiams kol kas turime vienintelį sprendimą – perdirbti ir perdirbti daug.

Šiemet Lietuvoje sunaudosime 90 tūkst. tonų plastiko vien tik produktų įpakavimui. Be to, kylant mūsų pajamoms ir vartojimui, plastikinių pakuočių atliekų kiekis augs. O kaip su jų perdirbimu? Prognozuojama, kad neperdirbto plastiko atliekų kiekis Lietuvoje augs – nuo 24,6 tūkst. tonų 2021 m. iki 27,6 tūkst. tonų 2022 m. Už kiekvieną toną, Europos Sąjunga, finansuodama savo išlaidas ekonomikai skatinti, taiko 800 eurų mokesčio tarifą. Išsiderėjome tam tikrų nuolaidų, tad bendra Lietuvos įmoka į ES biudžetą 2022 m. sieks apie 13 mln. eurų.

Deja, šį mokestį sumokame iš valstybės biudžeto, t.y. iš kiekvieno piliečio kišenės. Ši pareiga tiesiogiai neliečia tų, kurie plastikines pakuotes gamina ar naudoja savo produkcijai. Todėl ir niekaip neskatina pagaliau imtis veiksmų, kad pakuotės būtų perdirbtos.

Bet gi mes rūšiuojame!

Nemalonu pripažinti, bet tai, kad rūšiuojame plastiką, dar nereiškia, kad jis bus perdirbtas. Pirma, norint perdirbti, reikia sukaupti daug vienodos sudėties plastiko, o mus pasiekiančios plastiko pakuotės yra pernelyg skirtingos sudėties ir sluoksnių. Antra, mūsų pakuočių konteineriai dažnai užpildomi ir nerūšiuotomis, mišriomis atliekomis, tad užteršiamas net ir potencialiai perdirbimui tinkamas plastikas.

Prastai veikianti plastiko rūšiavimo sistema – tai ne tik neatsakingo kaimyno, bet ir gamintojų atsakomybė, kurie tokią sistemą diegia, palaiko ir naudoja. Ji taip pat nėra teisinga ir žmonėms, pasirenkantiems daugkartines ar tvaresnes pakuotes, o geriausiu atveju – prekes be pakuočių. Dėl prastai veikiančios plastiko rūšiavimo ir perdirbimo sistemos, net ir elgdamiesi atsakingai, savo mokesčiais finansuojame neperdirbto plastiko įmokas Europos Sąjungai.

Išeitis yra

Lietuva šiandien – it tingus mokinukas, kuris, paskubomis padaręs namų darbus, numeta knygą ir lekia pramogauti. Mūsų plastiko perdirbimo reikalavimai gamintojams – tik minimaliai priimtini Europoje. Nesunkiai pasiekę šiandien privalomus 55% (perdirbdami polietileno plėvelę ar surinkdami PET butelius taromatuose), plastikinių pakuočių gamintojai irgi ramiai užverčia savo namų darbų ir mažai jaudinasi, kas nutinka su likusiu (neperdirbtu) plastiku.

Jei norime, kad pakuočių gamintojai ir užsakovai pagaliau permąstytų, kokios pakuotės pasiekia vartotojus; jei norime efektyvesnės plastiko rūšiavimo, surinkimo ir perdirbimo sistemos; jei norime į rezultatus orientuoto visuomenės informavimo; jei norime, kad 13 milijonų eurų mokėtų tik tie, kurie yra atsakingi už neperdirbtas plastikines pakuotes, mūsų tikslas ir reikalavimas turi būti tik toks – kiekviena plastikinė pakuotė turi būti perdirbta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų