Šiandien turime būti dėkingi savo protėviams, kurie saugojo aplinką, todėl ir dabar dar miškuose ne tik gamtos stebuklų, bet ir įvairiausių mįslingų akmenų ar kitų laiko nepaliestų įdomybių galime aptikti.
Piliakalniai ir pilkapiai, šventos giraitės, ežerai ir akmenys – kiekviename kaime ar miestelyje galima ką nors įdomaus surasti. Tačiau visą šį turtą ne tik privalome toliau saugoti, bet ir mokėti pristatyti tiek savo žmonėms, tiek ir atvykstantiems.
Tiesa, tuo jau pradėjo rūpintis daugelio miestelių ir kaimų bendruomenės. Deja, yra ir kitaip galvojančių... Pavyzdžiui, ketinama vienoje vaizdingiausių Vidurio Lietuvos vietų – Kaišiadorių r. Žiežmarių seniūnijoje šalia Pakertų ir Bulotų kaimų statyti biodujų jėgainę.
Nepasakysi, kad šių vietovių žmonės uždari naujovėms ir inovacijoms – iš tolo atvykstantiems moja vėjo jėgainių sparnai šalia gretimo Pakertų kaimo, o privažiavęs arčiau pamatai ir nuo pašalinio akių paslėptas už kaimo išrikiuotas saulės baterijų eiles. Tačiau kodėl ši vieta parinkta dujų biojėgainei statyti, nesuprantama nei vadovaujantis ekonomika, nei sveiku protu...
Tokie objektai paprastai statomi šalia stambesnių gyvulininkystės kompleksų, idant vietoje būtų neutralizuojami ir ekologiška energija paverčiami šalutiniai ūkinės veiklos produktai bei sumažinama vietovės tarša.
Todėl buvo suprantama, kuomet vienos pirmųjų Lietuvoje tokių jėgainių išdygo šalia Rokų gyvulininkystės komplekso Kauno r. ar netoli kitų kompleksų. Tačiau vietovė šalia Pakertų ir Bulotų kaimų visiškai nesusijusi su ūkine paukštininkystės ar gyvulininkystės veikla. Šioje vietoje driekiasi bene gražiausias kraštovaizdis visoje Žiežmarių seniūnijoje, o artimiausias smulkus ūkininkas, užsiimantis atitinkama veikla, yra nutolęs nuo šios vietos per keliolika kilometrų, jau nekalbant apie stambias paukštininkystės ar gyvulininkystės fermas, esančias net už keliasdešimt kilometrų.
Įmonė, norinti statyti biodujų jėgainę, nėra nei didelė, nei žinoma, o joje oficialiai įdarbintas tik vienas žmogus – direktorius.
Įdomu ir tai, kad statybą šioje vietoje sumanė ne vietiniai verslininkai, o tolimoje Kretingoje registruota ir tik po susitikimo su Pakertų gyventojais, 2015 m. lapkričio 13 d. registracijos adresą pakeitusi į Kaišiadorių r. Martyniškių k., UAB „Inovacijų valdymas“.
Jos atstovai nesugebėjo deramai atsakyti nė į vieną gyventojams rūpimą klausimą: kodėl jėgainę norima statyti būtent šioje vietoje, kokie planuojami jėgainės pajėgumai, kokie teršalai skirsis į orą, kokia tarša bus gruntiniam vandeniui ir pan.
Susirinkimo metu paaiškėjo ir kita mįslinga detalė: įmonė, norinti statyti biodujų jėgainę, nėra nei didelė, nei žinoma, o joje oficialiai įdarbintas tik vienas žmogus – direktorius. Tačiau minima „bendrovė“ bando gauti šiam projektui kelių milijonų eurų Europos Sąjungos (ES) paramą.
Kas galėtų paneigti, kad tai nėra tik noras pasipelnyti iš ES lėšų, o ne iš tiesų ketinama perdirbti kokias nors atliekas, kad visa tai nekvepia garsiosiomis „pelėsinių“ ar „mailiaus“ bylomis...
Klausimų kelia ir vienos už keliasdešimt kilometrų esančios paukščių fermos atstovų pateikta informacija, kad sutarčių perdirbti paukščių mėšlą jėgainėje neturi ir apie tai jie nebuvo net informuoti, nors Aplinkos apsaugos agentūra paukščių fermą nurodo kaip vieną iš žaliavos tiekėjų (10000 t/metus).
Iškilo klausimas Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovams, į kurį jie negali atsakyti, kodėl būtent šioje vaizdingoje vietoje, šalia miško, taip lengvai buvo leista keisti žemės paskirtį?..
Mįslinga ir ta detalė, kad projekto dalyviai pateikė Žiežmarių apylinkės seniūnijai poveikio visuomenės sveikatai „vertinimą“, kuris nėra nei pasirašytas, nei kokiu nors antspaudu patvirtintas, nekalbant apie tokio dokumento oficialumą.
Šiame dokumente nėra nurodyta nei ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo), nei ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertintojo kontaktinių asmenų. Įdomu ir tai, kad poveikio visuomenės sveikatai tekstas parengtas ir pagal 1986 m. Leningrade parengtas metodikas, nors jau ir Leningradas nėra Leningradas, ir mes jau ne vienerius metus esame ES nariai, todėl teisės aktai pas mus turi būti rengiami vadovaujantis ES nuostatomis.
O įdomiausias dalykas paaiškėjo, kai buvo kreiptasi į Lietuvos statistikos departamentą ir buvo gautas atsakymas, kad informacija apie gyventojų sveikatą pateikta naudojant Statistikos departamento, bet ne Kaišiadorių, o Kauno rajono duomenis. Kyla daug klausimų, kaip naudojant klaidingą informaciją galima siekti gauti ES finansavimą?
Kokie galimi tokio projekto įgyvendinimo rezultatai? Pirmiausia, jėgainės statyba šioje vietoje visiškai nesiderina su aplinkosauga, nes šalia numatomos statybvietės tyvuliuoja Bulotų tvenkinys. Iš pastarojo per vandens pralaidą ištrūkęs ir stačiu skardžiu šniokšdamas išteka Kertaus upelis, kuris išvingiuoja per Kertaus mišką ir suformuoja Kertaus tvenkinį.
Dar toliau tie patys Kertaus upelio vandenys kerta kelią Žiežmariai – Mūro Strėvininkai ir įteka į Strėvos regioninio parko širdį – Strėvos upę. Bet koks bus vanduo? Juk patekus į tvenkinius organinės kilmės teršalams, prasidės šių vandens telkinių eutrofikacija. Tad į Strėvos upę, „praturtindamas“ unikalią aplinką visame Strėvos regioniniame parke, plūs užterštas ir eutrofikuotas vanduo...
Pastačius ant Kertaus upelio šlaito biodujų jėgainę, jos skleidžiamas įkyrus mėšlo kvapas neprisidėtų ir prie kaimo turizmo plėtros šiame nuostabiame Lietuvos kampelyje.
Tuo susirūpinę daugiau nei pustrečio tūkstančio vietos gyventojų, pasirašę po peticijomis įvairioms valstybės valdymo institucijoms. Tai kantrūs ir naujoves mėgstantys žmonės.
Jei vaizdingiausiose šalies vietose, regioninių parkų prieigose bus statomi gyvulininkystės kompleksai ar jų atliekų perdirbimo įmonės, Lietuvos kaimas neprisivilios nei savų, nei užsienio turistų.
Vardan „žaliosios politikos“ jie sutiko su kraštovaizdį iškraipančių saulės baterijų statyba, jiems netrukdo ir vėjo jėgainių keliamas dūzgimas. Tačiau su bjauriais kvapais, kurie neatskiriami tokių objektų palydovai, jie taikstytis nesiruošia. Juo labiau, kad Bulotų tvenkinys yra vienintelė Pakertų ir aplinkinių kaimų gyventojų, o Kertaus tvenkinys – žiežmariečių rekreacijos vieta.
Be to, šalia teritorijos, kurioje norima pastatyti jėgainę, eina šv. Jokūbo maldininkų piligriminis kelias – vienas seniausių Europos kultūros paveldo elementų Lietuvoje, jungiantis Lietuvą su senąja Europa. Vargu, ar taip mes prisiviliosime turistus ir piligrimus, o juo labiau – ilgesniam laikui norinčius apsistoti poilsiautojus...
Taigi ne vien dėl gamtinių sąlygų poilsiautojus vilioja saulėtasis Egiptas, paslaptingoji Turkija ar nuostabusis Kipras. Gražus kultūrinio, gamtinio paveldo išsaugojimo ir pateikimo pasauliui pavyzdys galėtų būti Izraelis, Šveicarija, Slovėnija, Vokietija bei daugelis kitų šalių.
Net iš kaimynų lenkų galime pasimokyti. Pavyzdžiui, norint suteikti malonių emocijų Malborko pilies lankytojams, maršruto po pilį pabaiga numatyta restorane. Kašubų žemės parke – muziejuje patrauklumą sustiprina originalus namas, pastatytas stogu į apačią, kuriame, pasinaudojus inžinerinėmis gudrybėmis, sukurtas dirbtinio svaigulio efektas.
Akivaizdu, kad mums dar trūksta valstybinio mąstymo ir supratimo. Kultūra – tai ne tik meno žmonės ir istorinis paveldas, bet kartu ir visa gamta, saugoma nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, turizmo industrija.
Bet jei vaizdingiausiose šalies vietose, regioninių parkų prieigose bus statomi gyvulininkystės kompleksai ar jų atliekų perdirbimo įmonės, Lietuvos kaimas neprisivilios nei savų, nei užsienio turistų. Kokios sėkmės gali tikėtis verslas, jeigu jo plėtrai nepritaria vietos gyventojai?
Kazys Grybauskas yra socialdemokratas, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys
