Kazys Grybauskas: Kodėl Lietuvoje stringa ekologiškų žemės ūkio produktų rinkos plėtra?

Ekologinė gamyba – ne tik šio laikmečio mados banga. Tai ir viena iš svarbių priemonių maisto saugos, gyvūnų bei žmonių sveikatos lygio užtikrinimui. Kartu tai yra ir perspektyvus pasaulyje sparčiai plintantis verslas. 2013 metų pradžioje 164-iose pasaulio šalyse šiuo verslu užsiėmė per 1,9 mln. gamintojų, 88 šalys turi savas sertifikavimo sistemas.
Kazys Grybauskas
Kazys Grybauskas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Didėja ir ekologinei žemės ūkio gamybai naudojami sertifikuoti plotai – 2013 metų pradžioje pasaulyje sertifikuota 37,5 mln. ha (palyginimui, 1999 m. sertifikuota 22 mln. ha) ir prognozuojama, kad 2020 metais šis skaičius pasieks 43 mln. hektarų.

Daugiausia ekologinės gamybos plotų sertifikuota Australijoje. Europoje 2012 m. buvo sertifikuota 320 tūkst. ekologinės gamybos ūkių, o sertifikuoti plotai siekė apie 11,2 mln. hektaro. Daugiausia sertifikuotų plotų yra Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje – per milijoną hektarų kiekvienoje šių šalių.

Kur tarp visų šių pasaulio šalių yra Lietuva? Pasaulinės ekologiškų produktų rinkos plėtra Lietuvai sudaro išimtinai palankias sąlygas gaminti ekologišką žemės ūkio produkciją. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nuo 1997 metų palaikė šį ūkininkavimo principą ir siekė, kad gyventojai gautų kokybišką maistą, o ūkininkavimo būdai būtų saugūs ir draugiški aplinkai.

Neaišku pagal kokius kriterijus iš ekologinės gamybos plėtrai skirtų lėšų „lengva ranka“ buvo nubraukta 50 mln. eurų.

Ministerija taip pat dalyvavo įgyvendinant Valstybinę maisto ir mitybos strategiją, ministerijos užsakymu mokslininkai atliko ekologiškų žemės ūkio produktų tinkamumo perdirbti studijas, nuolat buvo vykdomos ekologinio žemės ūkio produktų ženklo propagavimo kampanijos. Vėliau viena veiksmingiausių priemonių populiarinant ekologinę gamybą tapo kasmetinis konkursas ,,Pažangiausias ekologinis ūkis“.

Lietuvoje ekologinės gamybos ūkių skaičius sparčiai didėjo. Jei 1997 metais buvo sertifikuoti 106 ekologinės gamybos ūkiai, o sertifikuoti plotai tesiekė 1568 ha, tai jau po dešimties metų jie sudarė apie 5 proc. visų Lietuvoje deklaruotų žemės ūkio naudmenų, kas atitiko išsivysčiusių pasaulio šalių lygį.

Tai padėjo Lietuvai, kurioje 2013 metais buvo sertifikuota 156,5 tūkst. hektaro, pasaulyje užimti aukštą 35-ąją vietą, aplenkiant tokias dideles šalis, kaip Rusija, Indonezija. Pagal sertifikuotų plotų dalį – 5,4 proc. nuo visų žemės ūkio naudmenų, Lietuva šokteli net į 26-ąją vietą, nusileisdama tik senas tradicijas turinčioms Austrijai, Švedijai, Čekijai, Danijai ir kt., bei kaimyninėms Estijai ir Latvijai.

Tačiau prieš kurį laiką ekologinės gamybos ūkių skaičius pradėjo mažėti. Pirmiausia, tam įtakos gali turėti nepakankamas dėmesys rinkodarai. Net nedidelėse šalyse prekybos ekologiškais produktais apimtys siekia, pav. Danijoje 887 mln. eurų, Austrijoje per milijardą, o Šveicarijoje – pusantro milijardo eurų.

Tuo tarpu mūsų šalyje per metus ekologiškų produktų parduodama už 6 mln. eurų arba vidutiniškai vienam gyventojui parduotų produktų tenka tik už 2 eurus. Tačiau pagal šį rodiklį panašioje padėtyje yra ir latviai, lenkai, ne ką toliau ir estai.

Kur kas blogiau, kad po 2008 metų Seimo rinkimų įsibėgėjusi Lietuvoje ekologinės gamybos ūkių plėtra iš viso stabtelėjo. Kodėl taip atsitiko? Atsakymų gali būti daug ir įvairių.

Galbūt pernelyg pasikliauta specialistais, kurie nelabai skiria ekologinį ūkininkavimą nuo natūrinio. Tuo tarpu patyrę specialistai, rengę pirmąsias taisykles ir programas, buvo be jokio paaiškinimo atleisti, o ministerijoje palikti dirbti žmonės, gerai net nežinantys, ką jie čia turėtų veikti. O gal, paprasčiausia, tai galima paaiškinti į valdžią atėjusios to meto Žemės ūkio ministerijos vadovybės požiūriu į ekologinę gamybą ar kai kurių ministerijos vadovų nekompetencija?

Juk po 2009–2010 metų darbuotojų „valymo“ tiek kai kurių naujai atėjusiųjų aukščiausio lygio ministerijos vadovų, tiek ir dalies „užsilikusių“ aukščiausio lygio senbuvių išsilavinimas neturėjo nieko bendro su žemės ūkiu, o kai kurie iš jų nematė ir skirtumo tarp ekologiškų bei įprastinių produktų...

Neaišku pagal kokius kriterijus iš ekologinės gamybos plėtrai skirtų lėšų „lengva ranka“ buvo nubraukta 50 mln. eurų. Gal ministerija nesugebėjo prognozuoti ar bent susirinkti duomenis iš žemės ūkių skyrių apie žemdirbių ketinimus?

Dar daugiau – ministerijoje sklando siūlymai iš viso atsisakyti programos ir taip išspręsti lėšų trūkumą... Argi nemato ministerijos darbuotojai, kad kone visos, net „trečiojo pasaulio“ valstybės skatina šio gamybos principo plėtrą. Kol kas nėra žinoma nė viena ES valstybė, kuri būtų atsisakiusi ekologinio ūkininkavimo. Juk be valstybės paramos ekologinio ūkininkavimo laukia labai panašus likimas, kaip ir nenašių žemių apželdinimas miškais...

Šiandien sunku net įsivaizduoti, kaip mūsų šalies atstovai, veždami Europos Komisijai derinti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, sugebėjo nurodyti, kad 2020 metais mes ,,pasieksime‘‘ 130 tūkst. ha plotą, jei jau 2009 metais bendri sertifikuoti plotai sudarė 134,9 tūkst. ha, o 2012 metais, t, y. dar teberengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, sertifikuotų plotų jau padaugėjo iki 162,6 tūkst. ha, o vadovaujantis užsienio šalių patirtimi, Lietuvoje sertifikuoti plotai galėtų sudaryti net iki 10–15 proc. visų naudmenų! Į kokias „palubes“ rengiant programą žiūrėjo Žemės ūkio ministerija, jų „kompetentingi konsultantai“ ir „ekspertai“?

Į situaciją pažvelgus dar įdėmiau, matome, kad 2014 metais buvo sertifikuoti 2448 pareiškėjų ūkiai arba 5,7 proc. visų mūsų šalies ūkių, o bendras sertifikuotas plotas sudarė per 167 tūkst. hektarų.

Ekologinės gamybos principas yra ne siekti produktyvumo, bet išsaugoti švarią aplinką ir biologinę įvairovę. Deja, nė vienas „kompetentingų konsultantų“ ar „ekspertų“ nesistengė pasigilinti į reglamentus, kuriuose aiškiai viskas surašyta.

Praėjusiais metais pareiškėjų, tarp kurių ne tik besiverčiantys augalininkyste, bet ir gyvulių, žuvų augintojų, bitininkų padaugėjo iki 2670, o sertifikuoti plotai pasiekė 220 tūkst. ha. Remiantis užsienio šalių patirtimi, Lietuvoje galėtų būti 4–5 tūkst. ekologinių ūkių, tačiau Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programa sako: „STOP“.

Mat ūkininkai, kurie deklaravo savo plotus dar 2015 metais, gali tęsti programą iki 2019 metų, tačiau norintys sertifikuoti naujus ekologinės gamybos plotus 2016 metais, galimybės patekti į programą jau nebeturi, nes 2020 metais ekologiškai ūkininkaujantiems pinigų nebelieka – trūksta tų „nubrauktų“ 50 mln. eurų!

Be abejo, ministerijos vadovybė priėmė „lengviausią“ sprendimą, tačiau juk negalima visos atsakomybės už mūsų specialistų ir derybininkų neatsakingumą, rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, suversti ant ūkininkų pečių.

Dar daugiau – tokio „vadovavimo“ dėka Lietuva gali tik išgarsėti pasaulyje paradoksaliais sprendimais. Vienas jų – siekiant sumažinti paramos gavėjų skaičių, buvo įvesta piktžolėtumo ekologiniuose laukuose kontrolė, ko nereikalauja jokie reglamentai. Jei Vakarų šalyse įtariai žiūrima į tokį ekologinės gamybos ūkį, kuriame piktžolių mažiau nei 10 proc., tai pas mus priešingai.

Juk iš tiesų – ekologinės gamybos principas yra ne siekti produktyvumo, bet išsaugoti švarią aplinką ir biologinę įvairovę. Deja, nė vienas „kompetentingų konsultantų“ ar „ekspertų“ nesistengė pasigilinti į reglamentus, kuriuose aiškiai viskas surašyta.

Juk daugelyje šalių įvertinama netiesioginė – sveikatingumo ir aplinkosaugos ekologinės gamybos reikšmė ir jai skiriama itin daug dėmesio. Pas mus daromas priešingai – paramą, kaip ir tradiciniam verslui, mėginama sieti su realizuota produkcija, o laukų nesertifikavimas dėl piktžolėtumo prilyginamas chemijos naudojimui ekologinės gamybos laukuose. Tad nieko nuostabaus, kad kai kurie ūkininkai pradėjo nusižengti taisyklėms tikėdamiesi „neįkliūti“ ar paprasčiausiai atsisakė sertifikuoti savo ūkius.

Tuo tarpu kitose šalyse valdžios institucijų dėmesys ekologinei gamybai, anaiptol, nemažėja. Tarkime, Švedijoje municipalitetai (savivaldybių atitikmuo) rūpinasi, kad ekologiški maisto produktai būtų tiekiami pirmiausia vietos mokykloms ir vaikų ugdymo įstaigoms. Panašiai elgiamasi Čekijoje, Austrijoje, Danijoje.

Kai kuriose kitose šalyse sėkmingai, pagal šiuolaikinės rinkodaros dėsnius veikia kooperatyvai, jungiantys ir gamintojus, ir perdirbėjus, ir realizacijos grandis. Kai kuriose šalyse ekologinės gamybos plėtra yra ir vienas kaimo gyventojų užimtumo didinimo būdų. Pavyzdžiui, airiai, kurie stengiasi išsaugoti tradicinius nedidelius ūkius – mažesniems nei 3 ha ūkiams moka ženkliai didesnę paramą nei stambesniems.

Šiandien lietuviai jau drąsiai žvalgosi mugėje „BioFach“ į pirmaujančiųjų šalių stendus, tačiau negalima „užsitverti savame darže“ – pasaulyje ekologinis judėjimas neblėsta. Tai puikiai galima bus pamatyti ir įvertinti apsilankius stambiausiame pasaulio ekologiškų produktų gamintojų forume – tradicinėje ekologiškų produktų mugėje „BioFach 2016“, kuri vyks š. m. vasario 10–13 d. Vokietijos mieste Niurnberge.

Lietuvos ekologinių ūkių savininkai ieško vis patrauklesnių ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pateikimo vartotojui formų. Pirmiausia tai siejasi su eksportu ir naujomis veiklomis kaime – poilsiu ir turizmu. Tačiau svarbiausiu plėtros veiksniu išlieka teisingas valdžios požiūris į ekologinį ūkį.

Perspektyva tiesiogiai priklauso nuo valdžios ir savivaldos institucijų, gamintojų ir vartotojų „susikalbėjimo“. Tai pats tikriausias kelias Lietuvos ekologiškų produktų gamintojams išsilaikyti pasauliniame lygyje.

Kazys Grybauskas yra socialdemokratas, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis