Štai girdisi kai kurių politologų nusistebėjimas, kodėl net estai, kurių jausmai Rusijai yra kur kas šaltesni nei mūsų, nesusiduria su tais sunkumais, su kuriais susiduria Lietuva. Atsakymas paprastas – V.Putinas žino, kad ką bedarytų estams, kokias blokadas beinicijuotų, tai jų nepaveiks ir jų spauda neparašys, kad gal geriau su rusais reikia geruoju. Priminsiu, kad Estija nuo žymiojo paminklo kariui perkėlimo gyvena tarsi blokadoje, bet mes apie tai net nesam girdėję ir nieko nežinome. Nežinome todėl, kad estai neinkščia, o savo principinga pozicija parodė, kad jiems tokios „akcijos“ nebaisios.
Estija nuo žymiojo paminklo kariui perkėlimo gyvena tarsi blokadoje, bet mes apie tai net nesam girdėję ir nieko nežinome. Nežinome todėl, kad estai neinkščia, o savo principinga pozicija parodė, kad jiems tokios „akcijos“ nebaisios.
Žmonės Lietuvoje stebisi, kodėl tuomet, kai mes stojome į Europos Sąjungą ar NATO, V.Putino Rusija nerodė tokio nepalankumo Lietuvai, kokį demonstruoja dabar. Nieko nuostabaus, juk mes jų „arkliukas“. Jiems reikia, kad valstybė, kurios didžioji dalis visuomenės vis dar su nostalgija prisimena „anuos laikus“ ir kurios dauguma rinkėjų mano, kad „rusai geri ir su jais reikia gyventi draugiškai, jų neerzinti“, taptų šių didžiųjų organizacijų nare ir tuo pačiu silpniausia jų grandimi. Rusai nesipriešina, kai mes tiesiame elektros jungtis su švedais ir žadame tiesti tokias su Lenkija, nes tos jungtys bus išnaudotos ne mūsų, bet jų labui. Tačiau vos tik mes pradėjome kažką daryti, siekdami atsijungti nuo dneproheso žiedo, vos tik priartėjome prie kontrakto pasirašymo su „Hitachi“ – iš karto susidūrėme su milžinišku pasipriešinimu.
Kai kas mėgins užsikabinti medalį, kad pavyko „išsireikalauti“ nutraukti padidintą transporto patikrą Rusijos-Lietuvos pasienyje. Tuo tarpu man tai labiau panašu į mažytį saldainiuką, „Chevron“ pasitraukimo iš Lietuvos proga – štai, vaikučiai, kai esat geri, gaunat dovanėlių. Atsiėmę savo ieškinį dėl „Gazprom“ dar kokį V.Putino kišenėje užsigulėjusį irisą gautume, o jei „nesugebėtume“ pasirašyti Rytų partnerystės sutarties su Ukraina, gal net ir paglostytų, ar net kokią kapeiką numestų mums nuo dujų kainos. Bet jei tik tvirtai sieksime savo nepriklausomybės nuo kaimynės, turime būti pasiruošę vis naujoms ir naujoms „akcijoms“.
Dabar apie pieną. Aišku, galima bandyti problemas spręsti V.Putino administracijos primestomis priemonėmis. Gali bandyti verslininkai „kalbėtis“ su valdininkais. Bet ar jie nesikalba? Kalbasi, derasi, už paslaugas moka, bet ateina metas, kai visos šios priemonės nepadeda. Kyla klausimas – kodėl? Atsakymas galėtų būti ir toks – ar viską šių krizių metu padarė Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijos?
Mano manymu, ne, nes nėra vieningo greito ir efektyvaus reagavimo. Dėl to jau seniai ne paslaptis visam verslo pasauliui, kad aukštus Rusijos pareigūnus reikia laikas nuo laiko, o kartais ir reguliariai „pamaitinti” už tai, kad jie neranda, ką pametę: antibiotikų, pesticidų likučių, blogo kvapo, ar prastos išvaizdos.
Jei tik tvirtai sieksime savo nepriklausomybės nuo kaimynės, turime būti pasiruošę vis naujoms ir naujoms „akcijoms“.
Štai G.Oniščenko po priežiūros institucijų reformos Rusijoje pasijuto dideliu viršininku ir, norėdamas įsiteikti, gavęs tylų Kremliaus palaiminimą puolė Lietuvą, Moldovą, Ukrainą, Gruziją (ką už pieną, sūrį, ką už vyną, mineralinį vandenį). Bet tikslas vienas – pamaišyti, įnešti sąmyšio į viršūnių susitikimą Vilniuje. Mūsų pareigūnai irgi nustebę, Premjeras A.Butkevičius aiškina tautai, kad būtina nepykdyti kaimyno, laukti, gal pats susimylės atleisti nebūtas nuodėmes.
Mano manymu, derėtis reikėjo pradėti, kai prieš gerą mėnesį pradėjo strigti vežėjai, kurie patyrė milijoninius nuostolius. Tada jau reikėjo ištiesti pagalbos ranką verslininkams. Jeigu ir toliau nedirbs mūsų vadovai, tuščios vietos Rusijos rinkoje nebus. Ją užims olandai, lenkai, vokiečiai ir kiti. Kur ta deklaruojama vieninga politika?
Mano ateities prognozės: įvyks viršūnių susitikimas, atvyks Rusijos ekspertai, baigsis pirmininkavimas, bus rusiškos Kalėdos ir atsivers Rusijos rinka.
Bet ar Europos Sąjungos institucijos padarys išvadas?
Kazys Starkevičius yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras
