Situacija žemės ūkio sektoriuje įstojus į Europos Sąjungą
Padėtis kardinaliai pasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) ir į žemės ūkį atėjus ES išmokoms. Per 2004–2016 m. laikotarpį į Lietuvos kaimą buvo investuota ES ir valstybės biudžeto beveik 7,7 mlrd. eurų parama. Šios investicijos iš esmės padėjo pakelti žemės ūkį. Krizės metu 2009–2011 m. kaimas buvo ekonomikos garvežys: kai šalies ekonomika krito 15 proc., žemės ūkio sektorius augo 1,6 proc.
Tačiau tai truko neilgai. Atėjus į valdžią socialdemokratams, per 2012–2016 m. laikotarpį žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje sukuriama bendroji žemės ūkio produkcija (BŽŪP) ir bendroji pridėtinė vertė (BPV) žymiai sumažėjo. 2012 m. BŽŪP sudarė 2711,2 mln. eurų, o 2016 m. tik 2293,0 mln. eurų, sumažėjimas – 441,2 mln. eurų arba 16 proc. Atitinkamai sumažėjo ir BŽŪP pinigine išraiška tenkančių 1 ha žemės ūkio naudmenų (ŽŪN). Šis rodiklis 2016 m buvo vienas žemiausių Europos Sąjungoje ir siekė tik 801 EUR/ha ŽŪN (sumažėjo lyginant su 2012 m. 15,5 proc.). Šis rodiklis, palyginti su ES vidurkiu, yra 2 kartus, o lyginant su Danija net 4 kartus mažesnis. Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje ES šalyse.
Per tą patį 2012–2016 m. laikotarpį žemės ūkio sektoriaus BPV dalis 2016 m. taip pat sumažėjo ir siekė tik 85 proc. buvusio 2012 m lygio.
Nerimą kelia ir tai, kad per tą patį laikotarpį smarkiai sumažėjo darbo našumas. 2012 m. per vieną faktiškai dirbtą valandą BPV buvo sukurta už 6,2 euro, o 2016 metais tik už 5,6 euro – sumažėjo 4,3 procento. BPV vertė, sukurta vieno užimto gyventojo, per metus 2012 metais sudarė 12 eurų, o 2016 metais tik 10,7 euro, taigi sumažėjo 5,7 proc.
Kodėl taip atsitiko? Trumpai tariant, per šį laikotarpį labai padidėjo tiesioginės išmokos, mokamos ne už darbą, bet už deklaruojamus mulčiuojamų pievų plotus. Premjero Algirdo Butkevičiaus valdymo metu 10 proc. buvo sumažintos nacionalinės bendrojo finansavimo lėšos, dėl šio sprendimo žemės ūkio sektorius neteko 350 mln. litų.
Tokie rodikliai kiekvienam, bent kiek nutuokiančiam apie žemės ūkį, turėtų kelti rūpestį ir versti ieškoti nuosmukio priežasčių bei būdų kaip tai sustabdyti ir siekti geresnių rezultatų.
Kokios nuosmukio priežastys?
Pirma – šalyje nėra veiksnios žemės ūkio vystymo programos bei jos įgyvendinimui reikalingo finansavimo.
Antra – į blogąją pusę pasikeitusi BŽŪP struktūra. Dėl nepalankios bendrosios žemės ūkio bei kainų politikos Lietuvoje žymiai padidėjo augalininkystės produkcijos gamyba, kuri 2016 m. siekė 1465,2 mln. eurų, o gyvulininkystės dalis sumažėjo ir siekė tik 804,8 mln. eurų. Grūdų 2016 m. išauginome 5,7 mln. t, o eksportavome 3,89 mln. t, vadinasi, tik apie 30 proc. grūdų sunaudojame pašarams ir kitiems poreikiams vietoje, o 70 proc. grūdų žaliavos forma išvežame į užsienį. Turbūt nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog labai neekonomiška parduoti žaliavą, kurią perdirbus į gyvulininkystės produkciją ekonominis efektas būtų visai kitas – papildomai būtų sukurtos darbo vietos, būtų sąlygos didinti atlyginimus.
Trečia – ne menkiausią vaidmenį BŽŪP sumažėjimui įtakos turėjo vienos mažiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainų ES. Gyvulių, ypač karvių, drastišką sumažėjimą lėmė tai, kad kritus žaliavinio pieno kainoms ūkininkai pajuto, jog pienininkystės verslas pelno nebeduoda ir dauguma jų karvių atsisakė, jas išpardavė. Per 2012–2016 metus karvių skaičius sumažėjo 31 tūkst. ir šių metų pradžioje šalyje turėjome tik 285,4 tūkst. karvių.
Ketvirta – neracionali išmokų už plotus tvarka. Smarkiai sumažėjo smulkiųjų ūkių, kurie anksčiau laikė gyvulius ir gamino produkciją. Ne visi smulkieji ūkiai Lietuvoje turi galimybę pasinaudoti Kaimo plėtros programomis siekdami modernizuoti savo ūkius, įsigyti naujos technikos ar pasistatyti gamybinius pastatus. Vienintelė prieinama ES paramos rūšis jiems buvo tiesioginės išmokos už plotus. Pradžioje šios išmokos buvo nemažos, nors žymiai mažesnės nei ES vidurkis. Pvz., 2013 metais už deklaruotų pasėlių 1 ha plotą buvo mokama 131 euras, tačiau vėliau šios išmokos smarkiai mažėjo. Priežastis – atsirado įvairių sąlygų, dėl kurių buvo mažinamos išmokos už plotus, o buvo pradėta papildomai mokėti pagal tam tikras ES siūlomas schemas. 2014 metais, kai atsirado išmoka už pirmuosius hektarus, tiesioginė išmoka už plotus sumažėjo iki 114 eurų už hektarą. 2015 metais išmoka už plotus sumažėjo iki 57 eurų, tada pagrindinė išmoka už plotus buvo išskaidyta į 14 schemų įvairiausioms veiklos sritims.
Ieškokime sprendimų
Nors ES išmokų už plotus vokas kasmet Lietuvai didinamas beveik po 25 mln. eurų, tačiau smulkiesiems ir vidutiniesiems ūkininkams tai nepadeda, jie ne visada gali pasinaudoti ES siūlomomis schemomis, išmokos už plotus kasmet mažėja ir siekia tik trečdalį 2013 metais gautos paramos. Aiškinama, kad ES siūlomos išmokų schemos valstybėms narėms yra privalomos, tačiau ne visose ES šalyse jos taikomos. Pvz., mūsų kaimynės Latvija ir Estija pirmųjų hektarų išmokos schemos netaiko, o taiko smulkiųjų ūkininkų schemą, pagal kurią Latvijoje paramos suma – 500 eurų. Latvijoje netaikomos išmokų schemos už pieninių veislių bulius ir žieminius šiltnamius, Estijoje už pienines ožkas, mėsines avis, sertifikuotas sėklas ir žieminius šiltnamius.
Manau, kad siekiant padidinti BŽŪP gamybą ir efektyviau panaudoti ES paramą, būtina labiau paremti smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus, todėl pribrendo reikalas ateinančiam ES finansiniam laikotarpiui peržiūrėti šalyje taikomas paramos schemas. Abejonių kelia ir sparčiai didinamas išmokų vokas ekologiniams ūkiams. Ne paslaptis, kad yra ūkininkų, kurie deklaruoja ekologinį ūkininkavimą tik tam, kad gautų išmokas, o prekinės ekologiškos produkcijos negamina arba gamina minimalius kiekius.
Pati neekonomiškiausia paramos schema yra paramos teikimas pagal taip vadinamą „mulčiavimo“ schemą, kai ES parama yra teikiama už pievas ir ganyklas ūkininkams, kurie visiškai nelaiko gyvulių. Šiais metais šalyje yra 47 tūkst. 836 ūkininkai, kurie nelaiko gyvulių, tačiau deklaravo 198 tūkst. 481 ha pievų ir ganyklų, ir jie gaus arti 10 mln. eurų išmokų tik kartą nupjovę pievas ir ganyklas, bet nesukūrę jokio produkto. Tai nieko neduoda šalies ekonomikai, nė vienu euru neprisideda prie pagrindinio ekonominio rodiklio – bendrojo vidutinio produkto (BVP) didinimo. Paramą pagal šią schemą teisingiau būtų pavadinti socialinėmis išmokomis, nes nesukuriama jokio produkto. Žemės ūkio ministerija derybose dėl ES finansinės programos po 2020 metų turėtų išanalizuoti ir įvertinti visas išmokų schemas, naudojamas Lietuvoje, ypač mulčiavimo kai deklaruojamos pievos ir ganyklos, o nelaikoma gyvulių, taip pat žalinimo, pirmųjų hektarų ir siekti, kad būtų padidintos išmokos būtent už plotus, kuriuose gaminama produkcija.
Ir vėl žemdirbiai buvo nuvilti, sužinoję naujieną, kad Žemės ūkio ministerijos vadovai „sugebėjo“ iš ES gauti tik 9 mln. eurų nuostolių kompensavimui, kuriuos žemdirbiai patyrė dėl itin nepalankių meteorologinių sąlygų, kai šie nuostoliai minimaliausiais skaičiavimais siekia beveik 50 mln. eurų.
Raginčiau Vyriausybę šiais sunkiais metais papildomai paremti žemdirbius iš nacionalinio biudžeto, o gautas ES paramos lėšas neišbarstyti po trupinį „pravalgymui“. Racionaliau būtų jas pervesti į Žemdirbių stabilizavimo fondą, į kurį dar būtų galima nukreipti grįžtančias į Paskolų garantijų fondą lėšas (apie 7 mln. eurų) ir leisti iš šio fondo ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis skolintis trūkstamoms apyvartinėms lėšoms. Tai būtų tikra parama visiems į nepalankią situaciją patekusiems ūkininkams.
Sveikindamas žemdirbius su artėjančiais Naujaisiais metais noriu palinkėti ištvermės, o Vyriausybei ir Žemės ūkio ministerijos vadovams kardinaliai keisti dabartinę žemės ūkio politiką, kitaip ir toliau teks taikstytis su prastėjančia padėtimi šalies žemės ūkio sektoriuje.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
