Jau teko išsakyti nuomonę apie Akcizų įstatymo pataisą, kurią registravo žemės ūkio ministrė, Darbo partijos atstovė Virginija Baltraitienė. Šįkart noriu pakalbėti ne tiek apie pačią iniciatyvą, kiek apie jos argumentavimo logiką. Apie tai, kur link ji mus veda.
Taigi Seime užregistruota pataisa, kuria siūloma nustatyti žemdirbiams skirto vadinamojo žaliojo dyzelino akcizą – 21 eurą už 1 toną. Jei parlamentas pritartų, ši pataisa įsigaliotų nuo liepos 1 dienos. Atrodytų, kuo čia dėta priešprieša tarp Rytų ir Vakarų?
Pradėkime nuo pradžių. Lietuvos ūkininkams, kaip jau apskaičiuota, papildomas „žaliųjų“ degalų apmokestinimas kainuotų 7 mln. eurų. O juk ką tik baigėsi biudžetinės batalijos, ir jose pavyko iškovoti papildomą paramą Lietuvos žemdirbiams, kurie patiria spaudimą dėl Rusijos politikos ir jos ciniško keršto už visiškai pagrįstas ES sankcijas dėl agresijos prieš Ukrainą. Būtent Lietuvos žemės ūkis skaudžiausiai nukenčia dėl tarptautinės įtampos.
V.Baltraitienės aiškinimai, kad branginti degalus reikalauja ES direktyvos, kelia žemdirbiams pagrįstą apmaudą, o man kelia ir kiek platesnio masto nerimą.
Žemės ūkio ministrės V.Baltraitienės aiškinimai, kad branginti degalus reikalauja ES direktyvos, kelia žemdirbiams pagrįstą apmaudą, o man kelia ir kiek platesnio masto nerimą.
Tai labai prastas kalbėjimas informacinio karo sąlygomis. Ir ne tik todėl, kad ES nėra suvienodintos išmokos, kurių padidinimo seniai laukia žemdirbiai. Svarbiausia tai, kad ES „reikalavimais“ ministerija dangsto savo neveiklumą.
Rusijos embargo kontekste Lietuvos žemdirbiai neteko 133 mln. eurų, galo tam nematyti ir valdantiesiems tai nerūpi, o dar, kaip atrodo, jie galvoja labai paprastai – mes užkišime biudžeto skylę akciziniais pinigais, dėl nieko su ta Europa nesiderėsime, tegul apiplėšti žemdirbiai ant tos Europos ir niršta.
Kartu ir ant Lietuvos principingos tarptautinės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tegul bus populiaresnė prorusiška orientacija, o Briuselį ir prezidentę Dalią Grybauskaitę visi keikia kaip savo bėdų kaltininkus – mums nesvarbu (čia geriausiu atveju).
Jau dvejus metus dirbanti kairiųjų Vyriausybė (nesvarbu, kad konkreti ministrė dirba palyginti neseniai) nepajudino nė piršto, kad įtikintų ES partnerius ir institucijas, jog šiomis sąlygomis būtina atidėti reikalavimo įgyvendinimą ar ieškoti papildomų kompensavimo mechanizmų. Dabar tiesiog bėgama paskui traukinį arba iš tiesų bijant sankcijų (geriausiu atveju), arba vadovaujantis principu – kuo blogiau, tuo geriau. Kuo labiau enkime žmones Europos vardu ir kai kam bus labai gerai…
Noriu priminti, kad derėtis su ES institucijomis visada buvo ir yra įmanoma. Taip, stodami į ES notifikavome tokį reikalavimų punktą, bet būta ir daugiau atvejų, kai derėjomės, ginčijomės ir pasiekėme savo.
Ta proga noriu priminti, kad derėtis su ES institucijomis visada buvo ir yra įmanoma. Taip, stodami į ES notifikavome tokį reikalavimų punktą, bet būta ir daugiau atvejų, kai derėjomės, ginčijomės ir pasiekėme savo. Net laimėjome europinius teismus. Keli pavyzdžiai.
2009 metais, man būnant ministru, gavome įspėjimą dėl lengvatų, kurios buvo taikomos Lietuvos piliečiams perkant žemę. Lengvata numatė išsimokėjimą per 15 metų.
Europos Komisija tada nurodė, kad tokia nuostata prieštarauja ES direktyvoms, ir reikalavo ją panaikinti. Buvo pats krizės įkarštis – pieno kainos buvo kritusios į panašų lygį kaip dabar, buvo drastiškai pertvarkoma mokesčių sistema.
Įsivaizduokite, kokią žinią būčiau perdavęs mūsų ūkininkams, jei būčiau puolęs, lyg spartuolis komjaunuolis, įgyvendinti tokį reikalavimą? Laikėmės pozicijos, kad lengvata turi galioti iki pat 2014 metų, kol žemę bus galima pirkti visiems. Buvome paduoti į ES teismą, bet jį laimėjome.
Valdžios noras dangstytis Briuselio (kaip kitados Maskvos) diktatu matyti ir kitose srityse. Antai dėl naujos europinės paramos programos finansavimo tvarkos ūkininkas nebegalės įkeisti bankui turto, kurį už tą paramą perka. Kitaip tariant, už paramą perkamas traktorius ar kombainas iki šiol užstatu tiko, o dabar jau, kaip numatoma, nebe. Ir vėl rodoma pirštu į Briuselį, nors ši nesąmonė yra tikrai vietinės kilmės. Tokių kliūčių ir griovių, per kuriuos šokinėjame, prisikasame patys, o nuolatinis rėkimas, kad taip „Europa liepė“, didina euroskeptikų skaičių.
Važinėju po Lietuvą, visai neseniai aptarinėjau šias problemas su Šilutės krašto žmonėmis ir galiu pasakyti, kad dalis žmonių iš tiesų, deja, linkę pasiduoti šiai apgavystei. Aršaus euroskepticizmo banga, jei ji atsiristų iki Lietuvos, būtų labai pavojinga, nes gyvename ne pačiais ramiausiais laikais. Gerai, jei toks valdančiųjų kalbėjimas yra ne daugiau nei iš sovietmečio paveldėtas įprotis gręžiotis į Maskvą ir ja prisidengti, o ne sąmoningas siekis subtiliai brukti euroskeptišką propagandą.
Kazys Starkevičius Seimo TS-LKD frakcijos narys, šešėlinis žemės ūkio ministras
