Kazys Starkevičius: „valstiečiai“ ūkininkams ir amatininkams – pagalius į ratus

„Pjūtis“ žemdirbių kišenėse

Tuo pačiu kalamas supriešinimo pleištas tarp ūkininkų ir įmonių. Ūkininkas nuo savo pajamų privalės mokėti Sodros mokestį, o įmonės ar žemės ūkio bendrovės savininkas, kuris neima atlyginimo, o metų gale pasiima dividendus, nuo jų Sodros mokesčio nemoka.

Gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) visos žemės ūkio veiklą vykdančių gyventojų pajamos bus apmokestintos bendra tvarka, kaip ir įmonių pelnas.

Žemės ūkyje naudojamiems dyzeliniams degalams akcizų tarifas didinamas daugiau kaip pustrečio karto – nuo 21 iki 56 eurų už 1000 litrų.

Šita žinia, ištraukta lyg cirke triušis iš tuščios skrybėlės, žemdirbiams sukėlė jau ne nuostabą, bet tikrą šoką – dar taip neseniai „valstiečiai“ kalbėjo visai kitokius dalykus...

Žodžiai sau, veiksmai sau

„Mes laikomės principo, kad šiais metais, kalbant apie mokesčių pertvarką, mes susitvarkome su ta situacija, kurią turime, tikrai pakankamai daug sumaišties yra, ir laikomės principo, kad naujų mokesčių neįvedame“, – viešai kalbėjo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Žinių apie socialinio draudimo didinimo ir pajamų apmokestinimo naudą ministras kol kas nepaskelbė. Matyt, dar skaičiuoja.

Taigi, neįvedate. Pavymui premjero garantijoms finansų ministras Vilius Šapoka jau suskaičiavo, kad padidinus dyzelino akcizo lengvatą žemdirbiams valstybė papildomai gaus 9 mln. eurų. Žinių apie socialinio draudimo didinimo ir pajamų apmokestinimo naudą ministras kol kas nepaskelbė. Matyt, dar skaičiuoja.

Gyventojų pajamų mokesčio didinimas aktualus ne tik ūkininkaujantiems, tai smogs ir smulkiesiems verslininkams, paslaugų teikėjams. Jeigu miestelio kirpėja, siuvėja, šaltkalvis ar santechnikas prilyginami advokatui, logikos mažoka... Šuolis nuo 5 iki 15 procentų gali tapti lemiamu motyvu užrakinti savo dirbtuvėlės duris ne vienam amatininkui, pirmiausia dirbantiems kaime ir kaimui.

Kam tartis, jei galima nutarti?

Mūsų valstybei ypatingai svarbus žemės ūkio sektorius: tai vienas iš nedaugelio kaimo žmonių darbo šaltinių, nes paslaugų ir verslo įmonėlės tyliai numirė dėl gyventojų nemokumo, emigracijos.

Ūkininkas šiandien ir darbdavys, ir labdaros davėjas, ir tam tikra prasme kultūros plėtotojas. Vadinamajame smulkiajame „sektoriuje“ teberusena patriotizmo, pasiaukojimo, santarvės su kaimynais, bendruomeniškumo židinys.

Naujoji mokesčių „pertvarka“ ne vieną ūkio savininką pastūmės į bankrotą, nusivylimą, gal net į pašalpininkų gretas. Tai ne pagalba sunkiau besiverčiantiems – greičiau plečiamas priklausomų nuo valdžios ir lengvai valdomų žmonių ratas.

Viskas daroma tyliai, kad iš anksto nekiltų didesnių protestų ir pasipriešinimo. Tai nesunku suprasti, ypač kai projektai nėra viešai išdiskutuoti ir pasverti.

Šiuo metu galiojančio akcizo tarifo padidinimas dyzeliniams degalams, kuriuos ūkininkai naudoja žemės ūkio veiklai – klaida, absurdiškas žingsnis.

Šiuo metu galiojančio akcizo tarifo padidinimas dyzeliniams degalams, kuriuos ūkininkai naudoja žemės ūkio veiklai – klaida, absurdiškas žingsnis. Net per Lietuvą užgriuvusią ekonominę krizę tuometė valdžia nedrįso padidinti šios ūkininkams gyvybiškai svarbios gamybos priemonės tarifo.

Kažkada akcizas žymėtiesiems dyzeliniams degalams buvo nulinis, ir tik 2015 metais pakeltas iki 5 procentų. Tokia išimtis žemdirbiams šiuo metu yra taikoma ne tik daugelyje Europos Sąjungos valstybių, bet ir jai nepriklausančiose šalyse. Dar prisiminkime, kad ES išmokos mūsų žemdirbiams yra vienos mažiausių, todėl jiems padėti yra valstybės prievolė. Tai padeda ūkiams išlikti konkurencingiems, užtikrina prieinamas kainas vartotojams.

„Kol kas pakeitimai smulkiųjų ūkininkų nepalies, tai yra svarbu, nes smulkieji ūkininkai labai sunkiai pragyvena, pakeitimai neturėtų jų paliesti“, – dar visai neseniai tvirtino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Tačiau dyzelinio kuro akcizo padidinimas skaudžiausiai smogs būtent smulkiesiems, ir gražūs pažadai tikrai taps beverčiais.

Dvi karvutės, internetas ir 400 proc. pakeltos lubos

Vyriausybė siūlo socialinio draudimo („Sodros“) mokesčiu apmokestinti visus ūkininkaujančius, net ir pačius smulkiausius, net ir pensininkus bei dirbančius kitur pagal darbo sutartį. Iš kitos pusės siūlo 4 kartus didinti socialinio draudimo mokesčio lubas nuo dabar esančių 7 iki 28 vidutinių darbo užmokesčių per metus (šiuo metu tai siekia apie 800 eurų per mėnesį).

Akivaizdu, kad tai labai skaudžiai smogtų kaimo gyventojams ir ūkininkams. Net ir dvi karves laikantys pensininkai būtų priversti vesti buhalterinę apskaitą, skaičiuoti apmokestinamąjį pelną ir mokėti „Sodros“ mokesčius.

Tiesa, Vyriausybė siūlo ūkininkams „Sodros“ mokestį skaičiuoti nuo 50 proc. apmokestinamųjų pajamų, bet tai menkai gelbės, nes absoliučiai daugumai ūkininkų šis mokestis didės 4 kartus ir 2018 metais sieks 6500 eurų per metus. Finansų ministerija „ramina“ smulkiuosius ūkininkus, kad jie galės vesti supaprastintą apskaitą online. Bet galime įsivaizduoti močiutę, laikančią 2 karvutes, ir vedančią apskaitą prie anūko kompiuterio!

Bet galime įsivaizduoti močiutę, laikančią 2 karvutes, ir vedančią apskaitą prie anūko kompiuterio!

Mano manymu „Sodros“ mokesčius reikėtų mokėti tik prekiniams ūkiams, tai yra tokiems, kurių standartinė produkcija pasiekia 25 tūkst. eurų ir daugiau. Siūlyčiau palikti dabar galiojančią tvarką, kad pensininkams ir kitur apsidraudusiems ūkininkams „Sodrai“ mokėti nereikėtų.

„Lubų“ padidinimo 400 proc. negali būti ir turbūt nėra buvę nė vienoje Europos valstybėje.

Dirbkim, kol liksim skolingi patys sau

Gyventojų pajamų mokesčiu Vyriausybė siūlo apmokestinti visus, net ir pačius smulkiausius. Šiuo metu šį mokestį moka tik ūkininkai PVM mokėtojai. Taip pat siūloma mokestį diferencijuoti. Uždirbusiems iki 10 tūkst. apmokestinamųjų pajamų būtų paliekamas 5 proc. tarifas, uždirbusiems nuo 5 iki 30 tūkst. – laiptavimas, o nuo 30 tūkst. būtų taikomas 15 proc. tarifas.

Vyriausybė argumentuoja, kad tai daroma norint sulyginti mokesčius visiems besiverčiantiems individualia veikla. Tačiau tai ne sulyginimas, o paprasčiausias mokesčių didinimas visiems gamyba besiverčiantiems fiziniams asmenims. Išmintingiau būtų nustatyti slenkstį, nuo kurio šis mokestis būtų privalomas – 25 tūkst. eurų standartinės produkcijos, kad neproporcingos administracinės naštos išvengtų smulkiausieji.

Kodėl siūlau palikti 5 proc. tarifą žemdirbiams? Argumentas labai paprastas. Ūkininkai negali į sąnaudas įtraukti pagrindinės savo gamybos priemonės – žemės įsigijimo (beje, ir daugelio kitų sąnaudų). Jei automobilių remontininkas nusiperka naują keltuvą ar santechnikas naują vamzdžių sriegiklį, jie gali susimažinti savo apmokestinamąsias pajamas, tačiau žemdirbys, įsigijęs žemės, apmokestinamųjų pajamų susimažinti negali.Todėl jo „ant popieriaus“ gautos apmokestinamosios pajamos toli prasilenkia su tuo, kas metų gale lieka jo kišenėje.

Štai pavyzdys iš gyvenimo, iš ūkio laikančio 50 karvių (skaičiai suapvalinti dėl paprastumo, tačiau realūs).

Iš pavyzdžio matyti, kad įvedus taip vadinamus patobulinimus nedidelis šeimos ūkis lieka švelniai tariant „ant ledo“, su dideliu minusu. Aišku kažkas gali sakyti, kad žemės šis ūkis galėjo ir nepirkti. Bet pažvelkime kokia iš tikro yra situacija Lietuvoje. Šiuo konkrečiu atveju ūkis buvo priverstas pirkti, nes mirus savininkei anūkas, gyvenantis Anglijoje (paveldėtojas) nusprendė nedelsiant parduoti ir pareiškė, kad jei ūkininkas nepirks, tai nupirks bendrovė, dirbanti šalia. Netekus žemės prie pat fermos gyvulių laikymas būtų labai komplikuotas.

Tokių pavyzdžių Lietuvoje tūkstančiai. Ir proporcinis santykis tarp 50 ar 20 karvių laikančio ūkininko lieka nepakitęs. Brangstant viskam, ko prireikia gamybai, žemdirbiui išgyventi vis sunkiau. Kokius vėjus skaičiuoja šitos mokesčių „reformos“ iniciatoriai, sunku ir nuspėti. Tik kvepia jie lenininiu šūkiu – atimti ir padalinti.

Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.