Atvirkščiai – mūsų kaimynai latviai, šiemet pirmininkaujantys ES, ir gražiai pristatė savo produkciją, ir sulaukė ypatingos pagarbos: į jų surengtą iškilmingą priėmimą atvyko pati Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kiti įtakingi ES atstovai. Tai buvo ne tik mandagumo gestas, bet ir pripažinimas mūsų, Baltijos šalių, pažangos, modernizacijos tempų, galiausiai – gaminamos produkcijos, kuri Vakarų šalyse jau randa savo pirkėją.
Tomis dienomis visų valstybių stendus lankė ir eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, kuruojantis sveikatos ir maisto apsaugos sritį, lydimas Berlyno mero socialdemokrato Michaelio Mullerio bei Vokietijos maisto ir žemės ūkio ministro Christiano Schmidto. Užsukęs į Rusijos Federacijos paviljoną aukštasis svečias iš Briuselio prarado nuovoką...
Nežinia, ar paveiktas savo palydovų interesų, ar nesusivokdamas politinėje pasaulio dėlionėje, V.P.Andriukaitis nurodė jam pavaldžiam Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų direktorato vadovui Ladislavui Miko ir Rusijos atstovui Sergejui Dankvertui pasirašyti diskriminacinį susitarimą su Rusija, pagal kurį Europos Sąjunga leis Kremliui pačiam nuspręsti, su kuriomis valstybėmis atgaivinti prekybą maisto produktais, o kurias valstybes ignoruoti.
Negali būti, kad garbusis eurokomisaras, deleguotas Lietuvos valstybės, negirdėjo šių derybų ir nesuprato jų turinio, su garbinga palyda sėdėdamas Rusijos paviljone.
Vokietijos spauda plačiai komentavo Vokietijos maisto ir žemės ūkio ministro Ch.Schmidto pokalbius su Rusijos Federacijos žemės ūkio ministru Nikolajumi Fiodorovu, kuriuos tinklalapis „Lifepr.de“ pavadino politiniais. Šio portalo žurnalistams Ch.Schmidtas sakė: „Mes kalbėjomės apie tai, kad šiandien tikrai neturime galimybių spręsti sunkiausius bendrosios politikos klausimus. Tačiau mes kryptingai drauge dirbame, kad būtų vystomi ir atkurti pozityvūs santykiai, kuo skubiau vėl suintensyvėtų mūsų bendradarbiavimas ir pagerėtų prekių mainai tarp abiejų valstybių“.
Savo interviu „Suedwest Presse“ Vokietijos maisto ir žemės ūkio ministras tvirtina: „Mes turime atgaivinti eksportą. Todėl ir mėginame tęsti dialogą su rusais. „Žaliosios savaitės“ metu, be kita ko, daug kartų kalbėjausi su Rusijos žemės ūkio ministru“.
Šių pokalbių rezultatas – Vokietija ir Rusija siekia artimiausiu metu atnaujinti veterinarijos inspekcijų bendradarbiavimą pieno produktų, jautienos ir skerdenų patikrose, prekių atitikimą šalių higienos ir saugos reikalavimams.
Negali būti, kad garbusis eurokomisaras, deleguotas Lietuvos valstybės, negirdėjo šių derybų ir nesuprato jų turinio, su garbinga palyda sėdėdamas Rusijos paviljone. Ne, jis tik dar kartą nusilenkė Maskvai, išduodamas ne tik mūsų šalies, bet ir kitų ES valstybių interesus.
Kremliui labai aktualu skaldyti ir priešinti tarpusavyje Europos Sąjungos nares, o dar maloniau tai daryti rankomis Lietuvos, griežtai pasisakančios prieš Rusijos agresiją, nepaskelbtą karą Ukrainoje. Beje, kai V.P.Andriukaičio pavaldinys L.Miko pasirašinėjo ir siuntė į Maskvą skandalingąjį susitarimą, Ukrainos Rytai skendo karo dūmuose, gatvėse gulėjo Rusijos ir jos samdinių nužudytos nekaltos aukos.
V.P.Andriukaičio dėka ES paaukojo savo solidarumą, suteikė Rusijai galimybes politiškai diskriminuoti jai neįtikusias valstybes. Mes kalbame apie „žaliuosius žmogeliukus“ su uniformomis be atpažinimo ženklų, staiga pasirodančius svetimos valstybės teritorijoje, bet kartais šiems žmogeliukams visai nereikia kario aprangos, tinka ir prestižinis civilio kostiumas. O kam iki šiol nebuvo aišku, kas yra nekonvencinis karas, dabar galės tuo įsitikinti akivaizdžiai. Beje, jį jau patyrėme ne vieną kartą – Lietuvai pareiškus poziciją, nepatikusią Kremliui, tuojau pat „užkrėstais“ tapdavo mūsų pieno produktai, mėsa ir jos gaminiai...
Lietuvos, bene daugiausia kartų šantažuotos maisto produktų embargu, pasiuntinys Briuselyje, palinkčiojęs galva galingesniųjų pokalbyje, pasiėmė metalo žirkles ir pradėjo geležinėje tvoroje karpyti landas. Landas, pro kurias mes, lietuviai, nepraeisime.
Kas prisimena 2013 metų rugpjūtį? Tada nebuvo nei Maidano Kijeve, nei Krymo aneksijos, nei karo Rytų Ukrainoje. Tačiau Rusija uždarė sienas mūsų žemės ūkio produkcijai. Vežėjų eilės pasienyje ne kartą parodė, kad prekyba yra politinis Kremliaus ginklas.
Po nepaskelbto karo Ukrainai Rusijos siena ES prekėms užsidarė geležine uždanga, dar šiurkščiau nei sovietmečiu. Tačiau Lietuvos, bene daugiausia kartų šantažuotos maisto produktų embargu, pasiuntinys Briuselyje, palinkčiojęs galva galingesniųjų pokalbyje, pasiėmė metalo žirkles ir pradėjo geležinėje tvoroje karpyti landas. Landas, pro kurias mes, lietuviai, nepraeisime.
Piktą juoką kelia V.P.Andriukaičio štabo propagandistų teiginiai, esą, susitarimas bus „vaisingas“, jų reiškiama viltis, kad Rusijos sprendimai dėl valstybių-eksportuotojų nebus politizuoti. Tuo tarpu ir ekspertai, ir apžvalgininkai, ir Europos Komisijos politikai pripažįsta, kad tokia mūsų komisaro politika leis Rusijai pamaloninti jos agresiją Ukrainoje ignoruojančias valstybes ir bausti tas, kurios laikosi vertybinės politikos.
Koziriai nebe Vakarų, o Rytų rankose. Ir nežinia, ar įžūlaus Mariupolio puolimo nepaskatino iš raudonai nusidažiusios „Žaliosios savaitės“ atėjusi žinia, kad suskilusi, supriešinta ES rūpinsis ne karo veiksmais, o kuo skubiau krauti savo prekes net bulvių pristigusiai Rusijai.
Pasaulio žiniasklaida klausia – ar ne gėda, misteri Andriukaiti? Tik atsakymo į šį klausimą jau nebereikia. Iš tiesų gėda Lietuvai, pasiuntusiai tokį politiką reguliuoti ES santykių su šalimi-agresore.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras
