Nepriklausomybė išlaisvino emocijas ir paskatino Lietuvos visuomenės laisvėjimą, kuris daugiau nei dvidešimt metų neapleido mūsų tautos. Lietuva išgyveno plėšiko barono „griebk viską, ką gali“ kapitalistinį etapą, po kurio sekė vyriausybinis „griebk viską, ką gali“ periodas. Nemažai daliai žmonių šeimos vertybes, patriotizmą ir religiją pakeitė materialiniai daiktai bei anksčiau neprieinamos vakarietiškos prekės.
Gan greitai plėšikai susiprato, jog vyriausybėje cirkuliuoja dideli ir lengvai pasiekiami pinigai. Taigi, jie nelaukę pasinaudojo palankia situacija, ir susitelkę į valdininkų kėdes pasiskirstė, kas kam atitenka. Vyriausybės nepasotinamas apetitas pinigams privedė prie naujų mokesčių įvedimo. Lyg būtų plėšikų baronų negana, vyriausybė išaugino klases žmonių: bedarbius, vyriausybės tarnautojus, parlamentarus, dainininkus, artistus, istorikus, ūkininkus, rašytojus, pensininkus ir t.t., kurie yra visiškai priklausomi nuo socialinės paramos.
Kol kas mūsų narystė Europos Sąjungoje garantavo dideles įplaukas. Tačiau tai jau eina į pabaigą ir žmonės pradeda nerimti, jog teliks kliautis vyriausybe.
Kol kas mūsų narystė Europos Sąjungoje garantavo dideles įplaukas. Tačiau tai jau eina į pabaigą ir žmonės pradeda nerimti, kad beliks kliautis vyriausybe.
Bet galų gale ir žaidimo asai pradėjo jausti tuštumą. Juk kiek automobilių galima vairuoti išsyk? Keliuose apartamentuose galima gyventi vienu metu? Kiek meilužių vienas pajėgus iškart turėti?
Plėšikai baronai tampa vis turtingesni, o vyriausybės išlaikytiniai gauna vis mažiau ir mažiau iš nuolatos senkančio valstybinio aruodo. Atotrūkis tarp žmonių ir vyriausybės vis didėja ir didėja. Laimės nebeteikia nei užgyventi turtai, nei vyriausybės nepriklausomybė.
Rusijos kontroliuojama žiniasklaida bei Rusijos grėsmė situaciją tik apsunkina. Kai kuriuose žiniasklaidos kanaluose 90 proc. naujienų turinio sudaro negatyvios žinios. Šis antagonizmas turi ir nenumatytų pasėkmių. Tai skatina žmones analizuoti savo gyvenimą ir ieškoti ko nors geresnio.
Maža dalis netgi pajuto nostalgiją sovietmečiui, tačiau didžioji dauguma pažvelgė į vidų ir iš naujo atrado dvasingumą, patriotizmą bei altruizmą. Geresnės Lietuvos kūrimas tapo madingas. Tik neaišku, ar šis jausmas užsiliks ilgam, ar tai laikina.
Stebėdamas Lietuvos istorinius pokyčius nuo Nepriklausomybės atkūrimo, aš buvau maloniai nustebintas, nes supratau, kad lietuviai nori atkurti moralę, padorumą, teisybę, patriotizmą, religiją, bei šeimos vertybes.
Man ypač didelį įspūdį padarė šalies jaunimas ir jo pasiryžimas gerinti Lietuvos padėtį. Aš netgi pastebėjau, jog atsiranda politikų, kurie turi sąžinę ir rūpinasi ne tik partijos interesais ar ateinančiais rinkimais, bet ir žmonių gerove.
Kaip ilgai dar tai tęsis? Kaip būtų galima tai paskatinti? Ar lietuviai ta proga vėl sukils? Ar laisva ir nepriklausoma Lietuva vėl triumfuos? Ar pavyks atkurti jausmus, kurie skatino reikalauti atsiskyrimo nuo SSRS? Ar mes visgi tęsime materialinių gerovių ir tuštumos, kuri ateina su jomis, paieškas.
Kestutis Eidukonis yra Pasaulio lietuvių bendruomenės narys, buvęs JAV pulkininkas leitenantas
