Kęstutis Gečas. Apie reputaciją: paskirtis, veikimas, užkrečiamumas. „Nemuno aušros“ istorijos analizė

Jeigu reputacija yra tokia sudėtinga (kuriama dešimtmečius) ir tokia trapi (pakanka kelių minučių jai sunaikinti), galbūt investuoti į ją neapsimoka, nes rizika per didelė? Tačiau visi žinome, kad yra priešingai.

TAIP PAT SKAITYKITE: R.Žemaitaitis: puolimas prieš partiją yra suplanuotos strategijos dalis

Tad kokią naudą reputacija duoda žmogui, organizacijai, valstybei?

Supaprastintai kalbant, reputacija leidžia prognozuoti kitų elgseną, veiksmus. Ir tai yra kritiškai svarbu žmonių visuomenėje.

Mes orientuojamės pagal signalus

Prieš pustrečių metų, viename pirmųjų tinklaraščio įrašų pasakojau, kaip žmonėms sudėtinga pažinti aplinką ir priimti teisingus sprendimus.

Esmė ta, kad žmonių smegenys nepajėgios kokybiškai apdoroti visos informacijos, todėl jos ieško būdų, kaip priimti sprendimus kuo efektyviau. Sprendimai priimami remiantis daline informacija (šališkumais, stereotipais ir t.t.) arba sutartiniais signalais sociume (visuomenėje, rinkoje, valstybėje).

2001-aisiais, Nobelio premija ekonomikos srityje buvo apdovanoti trys amerikiečiai profesoriai George’as A. Akerlofas, A. Michaelis Spence’as ir Josephas E. Stiglitzas „Už rinkų su asimetrine informacija tyrimus“. Jie suformulavo signalų teoriją: rinka susikuria signalų sistemą, kuri padeda rinkos dalyviams geriau įvertinti aplinką, veikiančius dalyvius, jų siūlomas prekes ir paslaugas ir priimti teisingesnius sprendimus.

Signalai būna įvairūs (reklama, statuso ženklai, kainos ir t.t.), o reputacija yra vienas svarbių signalų, nes nurodo kaip, tikėtina, pasielgs asmuo ar organizacija.

Nuoseklumas

Jeigu asmuo padarė nusikaltimą, aplinka linkusi manyti, kad asmuo yra nusikaltėlis ir gali pakartoti nusikaltimą, nes šis asmuo jau turi nusikaltėlio reputaciją. Jeigu asmuo visada vykdo pažadus, tikima, kad jis ir ateityje jų laikysis. Ir t.t.

Labai paprasta. Labai efektyvu, nes nereikia kiekvieną kartą aiškintis kito asmens ketinimų, ieškoti garantijų ir vėliau jį kontroliuoti – žmonės nuoseklūs ir linkę palaikyti susikurtą reputaciją. Apie pasitikėjimą rašiau čia.

Nuoseklumas yra vienas iš šešių įtakos psichologijos mygtukų, kuriuos prieš keletą dešimtmečių suformulavo JAV psichologas Robertas Cialdini. Paskaitykite jo pagrindinę knygą „Įtakos galia“, jeigu dar to nepadarėte.

Suprantama, kad sukčiai naudojasi šiuo visuomenės ar rinkos susitarimu ir bando demonstruoti solidžią reputaciją, kurios padedami apgauna patikliuosius. Tačiau tai yra tik išimtis iš taisyklės, duodančios daug naudos visuomenei kasdienybėje.

Vertybės

Prieš keletą metų atradau gerą citatą: „reputacija yra ne tai, ką tu parduodi, o tai, už ką kovoji“. Taigi reputacija taip pat yra apie vertybes, apie tai, kas asmeniui ar organizacijai svarbu.

Tiek prognozuojamumas, tiek vertybės yra susiję, nes vertybės yra stabilios, lyginant su kasdienos veikla, iššūkiais ir sprendimais, todėl jos atlieka tam tikrą vedlio ir kontrolės vaidmenį: „mes darysime tai, nes tai vertinga“ ir atvirkščiai.

Mes puikiai žinome, kad žmonės yra nelinkę keisti vertybių arba tai daro lėtai, pavyzdžiui, sendami konservatyvėja, o JAV psichologas Jonathanas Haidtas savo puikioje knygoje „Teisusis protas“ nurodo, kad iš esmės yra 6 pagrindinės vertybės, tik liberalai ar konservatyvūs žmonės laiko svarbiomis skirtingą vertybių rinkinį.

Kur aš lenkiu? Jeigu nori pažinti žmogų, bandyk iš elgsenos ir žodžių atpažinti jo vertybes – jos ir sudarys reputacijos šerdį, kurios žmogus bus linkęs laikytis nuosekliai. Tai ir bus būdas nuspėti jo elgseną, jo reputacija.

„Nemuno aušros“ atvejo analizė

Štai Jums supaprastinta schema.

Gyveno politikas Remigijus Žemaitaitis (atkarpa A-B).

Tada R.Žemaitaitis prikalba ir už antisemitinius pasisakymus Konstitucinio Teismo pripažįstamas pažeidęs Konstituciją (taškas B). Jo reputacija pradeda kristi (atkarpa B-C) – teisybės dėlei kalbu apie viešąją erdvę, o ne apie visuomenės pakraščius, kur visada atsiranda palaikytojų bet kokioms, net ir tamsiausios idėjoms bei pareiškimams.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Remigijus Žemaitaitis

Šiandien mes esame taške C, o R.Žemaitaitis turi tris pasirinkimus.

Jis gali peržengti per savo ego, atsiprašyti ir pripažinti padarius klaidą (C-C1) – tokiu atveju, tikėtina, visuomenė ilgainiui jam atleis, o istorija bus pamiršta ir nurašyta rinkimų kampanijos aistroms.

Jis gali nieko nedaryti, tačiau rizikuoja, kad suveiks nuoseklumo, inercijos principas (C-C3). Tada visuomenė turi teisę į logiką: „jeigu jis gali sau leisti pateisinti holokaustą, tai reiškia, kad jis gali imtis ir baisesnių dalykų, juolab gavęs valdžią“.

Sprendžiant iš R.Žemaitaičio pasisakymų, jis bando eiti scenarijumi C-C2, t.y. neatsitraukti nuo savo pareiškimų, tačiau juos neigti, mažinti jų svarbą. Tą patvirtina jo veiksmai:

• Lapkričio 11 d., per koalicinės sutarties pasirašymą jis sako, kad jau ir taip nukentėjo nuo savo pasisakymų, sumokėjo už tai (tačiau, suprask, nesiruošia nuo jų atsitraukti, atsiprašyti).
• Lapkričio 10 dieną jis kreipėsi į Lietuvoje reziduojančius NATO ir Europos Sąjungos (ES) šalių ambasadorius, savo laiške teigdamas, jog nei jis pats, nei jo vedama partija nėra antisemitiški.
• Bando gudrauti ir koreguoja savo „Facebook“ įrašą pakeisdamas „žydai“ į „žemaičiai“.

Visgi realybėje schema yra kiek kitokia. Taip vadinama raudonoji linija yra peržengta – viešoje erdvėje jis laikomas pažeidęs sociume sutartas normas (ką pripažino ir Konstitucinis Teismas). O tai reiškia, kad jis šiuo metu jau yra už raudonos linijos ir turi bandyti sugrįžti iš už jos.

R.Žemaitaičio pasirinkimai

Apie atsiprašymą ir klaidos pripažinimą kalbėjome, tad nesikartosime.

R.Žemaitaitis taip pat gali tikėtis, kad istorija pasimirš, ir jis palaipsniui sugrįš virš raudonos linijos. Šis kelias netinka, nes tam reikia labai daug laiko, bent kelerių metų ar net dešimtmečių, tačiau net ir tuo atveju visuomenės atmintyje asmuo lieka kaip „kažką ten prisidirbęs“. O R.Žemaitaičiui reikia greito sprendimo, nes jis yra ir artimiausiu metu liks labai viešas asmuo, o jo ir jo vadovaujamos partijos veiksmai darys didžiulę įtaką valstybei ir visuomenei. Taigi visuomenės ir žmonių selektyvios užmaršties principas veiks jo nenaudai.

Stebint R.Žemaitaičio veiksmus, jis vietoje gana saugaus ir greito C-C1 kelio (atsiprašymas) renkasi C-C3 kelią, t.y. didina statymus: ne tik neatsitraukia nuo savo visuomenės normos pažeidusios pozicijos, tačiau pereina į puolimą – kviečia susirinkti prie pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio namų.

Ar tai suveiks? Žinoma, tai patiks visuomenės pakraščiams ir konservatorių nemėgstantiems rinkėjams. Visgi aš manau, kad tai yra klaida ir štai dėl ko:

• Jis neišsprendžia savo reputacinės problemos, o ją tik gilina, palaiko jos ryškumą viešojoje erdvėje ir net daro labiau matomą. Jis tampa ir taps vis didesne problema politiniam elitui (koalicijos partneriams, Prezidentui), kurios elitas negalės nespręsti. Apie reputacinį užkrečiamumą skaitykite toliau tekste.
• Konservatorių nemėgstamumas jau mažėja ir mažės, nes jie netrukus nebebus valdžios partija, todėl viskas, kas nutinka valstybėje jau taps naujos koalicijos galvos skausmu.
• Savo veiksmais R.Žemaitaitis apeliuoja į savo protesto rinkėjus, kurių nėra daug. Primenu, kad visuomenėje radikalai nėra mėgstami, išskyrus retus revoliucijų ir pokyčių periodus. Pvz., Sąjūdis buvo radikalus tuometės politinės sistemos atžvilgiu, tačiau tuomet visuomenė matė pokyčių vertę, tad palaikė radikalius sprendimus. Kokia dabar vertė visuomenei palaikyti politiko pasisakymus, prieštaraujančius Konstitucijai ir įstatymams?
• Visuomenėje galioja tam tikras instinktas – socialinė kontrolė, t.y. sociumas siekia susitarti ir vėliau priversti visus sociumo narius laikytis susitarimo. R.Žemaitaitis pažeidinėja susitarimą (supaprastintai: žmonių (žydų ar ne žydų) žudymo pateisinimas yra netoleruotina), todėl tokia veikla turi būti sustabdyta ir parodyta, kad ji netoleruojama.

Tad mano spėjimas: R.Žemaitaičio reputacinės problemos tik augs.

Reputacinis užkrėtimas

Įdomus reputacijos aspektas yra tas, kad reputacija yra užkrečiama, ji persiduoda susijusiems asmenims, ar organizacijoms: „pasakyk, kas tavo draugai – pasakysiu, kas tu“.

Pažiūrėkite, kaip paskutinėmis dienomis nei socialdemokratai, nei S.Skvernelio vadovaujama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ neranda tinkamo argumento ir paaiškinimo, kaip pateisinti koaliciją su „Nemuno aušra“. Neigiamos reputacijos virusas plinta ir palaipsniui užkrečia kitus du koalicijos partnerius.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Saulius Skvernelis, Vilija Blinkevičiūtė, Gintautas Paluckas, Remigijus Žemaitaitis

Nors tai yra skirtingos partijos, tačiau labai greitai jos taps visuomenės akyse vienu politiniu dariniu, kurį reputacine prasme kaip inkaras į dugną temps „Nemuno aušra“. O tai reiškia, kad kiekviena valdančiosios koalicijos klaida, kurių niekas neišvengia, bus ryškesnė, o bet kokie sunkesni sprendimai ar pokyčiai bus sutinkami su didesniu pasipriešinimu. Manau, kad apie blogos reputacijos žalą ir mokamą kainą net neverta pasakoti.

Apibendrinam

Supaprastintai kalbant, reputacija leidžia prognozuoti asmenų, organizacijų elgseną, veiksmus. Tai yra kritiškai svarbu žmonių visuomenėje, nes žmonėms sunku nuspėti, kaip kiti pasielgs.

Reputacija taip pat yra apie vertybes, apie tai, kas asmeniui ar organizacijai svarbu. Vertybės yra labai stabilios, todėl prognozuojamos.

„Nemuno aušra“ ir R.Žemaitaitis turi tris pasirinkimus, panašu, jis atsisako greitai spręsti problemą ir netgi, panašu, didina statymus. O reputacinę kainą mokės ne tik jie, bet ir koalicijos partneriai, nes reputacija yra užkrečiama.

Kęstutis Gečas komunikacijoje ir žiniasklaidoje dirba daugiau kaip 30 metų. Šis tekstas paskelbtas jo interneto tinklaraštyje „Kovos laukas – smegenys“, skelbiamame „LinkedIN“ socialiniame tinkle