Visgi nesuprantamas ir nepateisinamas naujosios valdžios draudimas bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais. Draudimas itin skaudžiai palies vienišus žmones, ar tai būtų našlės, viengungiai, ar neištekėjusios moterys. Jei jis nebus koreguojamas, nebus galima per Kūčias ir Kalėdas aplankyti vienišų tėvų, brolių, senelių. Jei draudimas galiotų iki sausio pabaigos, tai reikštų, kad vieniši būtų priversti šešias savaites izoliuotis, atsisakyti normalių žmogiškųjų kontaktų, gyventi kaip atsiskyrėliai ir raupsuotieji. Kuo nusižengė šie vieniši žmonės, kad valdžia nutarė juos labiau izoliuoti negu kalinius kai kuriose ES šalyse, gal net bausti vaiką, kuris nutarė kaime aplankyti savo vienišą motiną?
Valdžia pirmadienį patikslino savo apribojimą, leido dviem žmonėms ne iš vieno ūkio susitikti lauke pasivaikščioti. To negana. Kūčios ir Kalėdas švenčiamos ne lauke, bet namuose. Ilgiau nepabendrausi lauke viduryje žiemos, jei nenori persišaldyti.
Vienišiems žmonėms didelės šventės yra išbandymo laikotarpis, priminimas, kad jiems gyvenimas ne taip gerai susiklostė, jog jie nėra apsupti artimųjų šilumos.
Tekstas tampa sentimentalus, bet tai ir jo tikslas, priminti, ką reikštų tokio draudimo vykdymas. Turiu viengungį brolį, kuris gyvena Vilniuje, jis nėra jaunas, jo sveikata nėra tvirčiausia. Kodėl negaliu jo pakviesti Kūčioms? Kodėl negalima susitikti, nors gyvename vos kelis, o ne tūkstančius kilometrus vienas nuo kito? Kai mes buvome maži vaikai, mano tėvai beveik kasmet į Kūčias pakviesdavo viengungį etnografą A.Mažulį, kitos Bostone gyvenančios lietuvių šeimos elgėsi panašiai, įsitikinusios, jog Kūčių vakarą ar per Kalėdas žmogus neturėtų būti vienas. Kai kam tokios nuostatos gal tik katalikiški prietarai, bet jų žmogiškumas yra neginčytinas.
Vienišiems žmonėms didelės šventės yra išbandymo laikotarpis, priminimas, kad jiems gyvenimas ne taip gerai susiklostė, jog jie nėra apsupti artimųjų šilumos. Per didžiąsias šventes padidėja savižudybių skaičius, daug vienišų žmonių puola į gilią depresiją, skaudžiai išgyvena savo vienatvę. Paprastai raginama tokiu metu jų neužmiršti, ištiesti jiems ranką. Mūsų valdžia siūlo juos atstumti. Susitikti lauke tinka šunis vedžiojantiems žmonėms, bet ne šeimos nariams ar artimiausiems draugams.
Valdžia, be abejo, aiškins, kad šįmet padėtis kita – siautėja pandemija, reikia imtis ypatingų priemonių, kad žmonės liktų gyvi ir kitais metais galėtų ramiai švęsti Kalėdas tarp artimųjų. Jei būtų galima įrodyti, kad vienkartinis vienišo žmogaus pakvietimas į svečius ženkliai paspartintų koronaviruso plėtrą, gal reikėtų uždrausti bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais. Bet vargu ar yra tokių įrodymų.
Nėra taikoma visuotinė izoliacija. Vyriausybės posėdžiuose dalyvavo gal 20, gal 30 žmonių, bet posėdžiai nėra draudžiami, nors ministrai nėra vieno namų ūkio gyventojai. Darbovietėse susitikinėja ir bendrauja skirtingų šeimų ir namų ūkių gyventojai, bet nedraudžiama eiti į darbą, jei reikia tai daryti. Žmonės susitikinėja parduotuvėse ir viešojo transporto priemonėse. Egzistuoja užsikrėtimo tikimybė, bet atsargiu elgesiu galima mažinti tą riziką. Galima mažinti riziką ir pakvietus brolį į namus ar į juos parsivežus motiną.
Šis Vyriausybės nutarimas yra perteklinis, diskriminuoja vieną labiausiai pažeidžiamų piliečių grupę, nors neaišku, kas tuo laimima. Jei prie Kūčių ar Kalėdų stalo susirinktų dvidešimt ar daugiau žmonių, tai užsikrėtimo pavojus padidėtų. Bet kalbama ne apie visos genties susibūrimą, kurį tikrai galima atidėti kitiems metams, bet apie vieno žmogaus ar vienos šeimos apsilankymą pas kitą.
Teisę susitikti būtų galima švelniai praplėsti, leidžiant šeimai (namų ūkiui) pasirinkti kitą šeimą, su kuria ji bendrautų – vaikai su tėvais, broliai su seserimis, gal su kitais giminaičiais. Leidus tokį bendravimą, reikėtų švelninti ribojimą išvykti už savo gyvenamosios vietos savivaldybės ribų. Jei mama gyvena Trakuose, sūnus ar dukra turi turėti leidimą ją atsivežti į Vilnių ar Kauną, ir po to sugrąžinti. Juk tai gerokai saugiau negu kad senutė būtų priversta važiuoti viešuoju transportu. Ir, kaip nurodė vienas draugas, neracionalu, kad iš Vilniaus gali keliauti į Kroatiją, o ne į Kauną ar Kėdainius.
Paskutinę minutę suteiktas leidimas dviem kartu negyvenantiems lauke eiti pasivaikščioti yra beveik pasityčiojimas.
Lengviau taikyti selektyvų negu visuotinį draudimą. Apribojimo atpalaidavimas šiek tiek apsunkins policijos darbą, kai kurie nesąžiningi piliečiai šia teise piktnaudžiaus, bet dėl to nei dangus grius, nei pandemija įgys pagreitį. Biurokratinis patogumas ir administravimo paprastumas neturėtų būti lemiamas veiksnys, priimant sprendimą, ypač kai ribojimai nėra bausmė už nusižengimą.
Vos gavusi įgaliojimus Vyriausybė skubiai ima sprendimus, nes nevalia ilgiau delsti, reikia ją už tai pagirti. Bet chaotiški ir neapgalvoti ribojimai rodo, kad valdžia darbą pradeda neturėdama gerai parengto plano, nors jį galėjo ruošti bent jau nuo spalio, kada laimėjo rinkimus. Paskutinę minutę suteiktas leidimas dviem kartu negyvenantiems lauke eiti pasivaikščioti yra beveik pasityčiojimas. Kiek žinau, net Gulage buvo leidžiama su kitu zeku vaikščioti aptvertame lagerio kieme, o mes lyg gyvename laisvoje šalyje.
Kęstutis Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
