Pagrindinis dalykas, kurį dabar turime daryti – ne tik žiūrėti, kaip pinigus padalinti tam ar kitam – visi išsižioję laukia, iš tikro žmonės nori tų pinigų – bet labiausiai jie nori laisvės. Jei to neduosime, ir tempsime, gąsdinsime, kad iki vasaros, iki rudens jos nebus, žinokite, baimė suės šimtąkart daugiau žmonių gyvybių nei tas koronavirusas. Laisvė yra didžiausias turtas, kurį mes turime, ja naudodamiesi galime sukurti produktus, kurie Lietuvą tikrai išsigelbės. Bet jei mes ir toliau visą Lietuvą dusinsime savo paragrafine medicina, garantuoju, kad būsime prisismaugę kaip šuneliai ant grandinės.
Investicijos, subsidijos, visa ši parama visų pirma turi eiti darbo vietų išlaikymui ir smulkiajam bei vidutiniam verslui. Bet svarbiausia – rinkų palaikymui, tiek vidaus, tiek užsienio. Atpalaiduojant ir grąžinant laisvę verslui, grąžinant laisvę dirbti, dalyvauti versle, yra žymiai naudingiau nei palikti ir duoti kokią subsidiją. Aš tai lyginu su užlipimu ir kritimu iš šimtojo aukšto. Reikia užsidėti parašiutą, reikia susigaudyti, kaip jį ištraukti, ir paskui bandyti nusileisti, kad nesusidaužytum.
Laisvė yra didžiausias turtas, kurį mes turime, ja naudodamiesi galime sukurti produktus, kurie Lietuvą tikrai išsigelbės.
Maždaug toks principas ir yra. Dabar mes iššokome, pralėkėme pusę distancijos, parašiutus jau užsidėjome, dabar traukiame tuos parašiutus, neaišku, ar jie išsiskleis. Bet kad kojos nukentės, tai yra akivaizdu. Taip bus ir dėl to, kad tam tikra prasme sudėjome akcentus ne į tai, kad kaip galima greičiau atidarytume darbo langus – gamyklas, kirpyklas ir kt., ką buvo galima padaryti, ką daro vokiečiai, švedai ir kt. O viską suvedėm į paramą. Beje, už skolintus pinigus.
Grįžtant prie paramos, jei tai būtų situacija, kaip praeita krizė, be abejo, tų pinigų nereikėtų duoti, reikėtų visiškai kitaip spręsti. Bet dabar, kadangi visa Europa, visas pasaulis yra užpultas pandemijos, šis gaisras gesinamas didžiuliais pinigais – 3,3 trilijono eurų leidžiami tiek Europos centrinio banko, tiek įvairiausių kitų institutų. Natūralu, kad pinigai pasiskolinami labai pigiai. Ir visos šalys juos tikrai leidžia, labai smarkiai.
Galbūt jų tiesiog reikėtų atsiprašyti ir pasakyti, kad esant tokiai situacijai, iš tikro blogai situacijai, dabar pabandysime pagelbėti sunkiausiai gyvenantiems žmonėms.
Tik tai skiria ne malūnsparnio, o drono pinigams. Nes malūnsparnis išbarsto, kam nukrenta, kam ne – taip mes darome. O drono pinigai iš esmės turi būti „taškiniai“ – nukristi tiems, kam reikia. Ne taip, kaip pas mus. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra 30 tūkst. žmonių, kurie gauna dideles pensijas, pašalpas, galų gale turi darbus, gauna po 2-3 tūkst. eurų pajamų. Tad nemanau, kad jiems šiuo sunkiu laikotarpiu reikia dar papildomai duoti 200 ar 300 eurų. Galbūt jų tiesiog reikėtų atsiprašyti ir pasakyti, kad esant tokiai situacijai, iš tikro blogai situacijai, dabar pabandysime pagelbėti sunkiausiai gyvenantiems žmonėms. Mano supratimu, toks malūnsparninis pinigų barstymas niekuomet neprilygs droniniam efektyvumu.
Kitas dalykas, kylantis iš Vyriausybės ir žiniasklaidos, tai kalbėjimas apie žmonių suskirstymą į tris grupes: sveikus, apysveikius ir senjorus bei sergančiuosius lėtinėmis ligomis. Toks grupavimas ir vien tik kalbėjimas apie tai daro dar didesnę žalą ir tuo pačiu metu didina tą patį baimės efektą, nes tie žmonės, kurie patenka į tą pavojingiausiųjų kategoriją pradeda statyti dideles baimės ir nerimo pilis ir galvoti, kad ir toliau ateityje jiems bus apribota laisvė, judėjimas ir visas gyvenimas (reikės nuolat dėvėti kaukes ar skafandrus) ir gal bus nukreipti į kokius gardus, kur turės visi kartu gyventi ir nusibaigti.
Dar „svajonė“ būtų, kad jie ir savo palikimą užrašytų valstybei ar savivaldybei. Toks dėstymas, kad Jūsų laisvė bus pakeista į savotišką vergovę, natūralu, kad primena, jog laisvė tai nėra vergovė, o karas tai nėra taika. Šis geras filosofinis principas netinka šioje situacijoje. Laikoma, kad šie žmonės tampa trečios kategorijos mažareikšmiais ir tokių dalykų daryti negalima: nei kalbėti, nei imtis tokių veiksmų žeminant šiuos žmones. Kovoje su pandemija, negalime būti raiteliais be galvos, tačiau, kažkodėl pamirštame, jog ir be širdies, liekame tik statistika.
Kęstutis Glaveckas yra Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vicepirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras.
