Kaip teigia įstatymo rengėjai, projektas su suinteresuotomis institucijomis buvo įnirtingai derintas bene dvejus metus. Tačiau turime pripažinti, kad Seimui jis pateikiamas skubotai ir per kelias paskutines šios Seimo sesijos savaites siekiama sulaukti rezultato. Tik ar verta taip skubėti?
Pagal oficialiame Europos Sąjungos puslapyje pateiktą informaciją, šiuo metu direktyvą yra perkėlusios trys šalys – Čekijos Respublika, Austrija ir Prancūzija. Šios šalys dėl daugiausia diskusijų Lietuvoje keliančio klausimo – nuotolinio klientų identifikavimo – yra pakankamai gudrios, nes renkasi praktinį, žmogišką požiūrį.
Čekijoje ir Austrijoje fizinis dalyvavimas nustatant asmens tapatybę nėra būtinas. Austrijoje asmens tapatybė patvirtinama atliekant mokėjimą iš finansų įstaigoje atidarytos sąskaitos ir pateikiant kliento dokumento kopiją arba finansų įstaigai patvirtinus, kad kliento tapatybė buvo nustatyta tinkamai. Čekijoje klientas turi padaryti pavedimą ir pateikti dokumentą el. paštu ar kitu jam patogiu būdu.
Šiomis dienomis kilo diskusija aiškinantis įstatymo nuostatą, kada bankai gali teikti ir ar teiks informaciją jos prašančioms finansinėms įstaigoms. Nauju įstatymo projektu siūloma įtvirtinti nuostatą, kad bankai (anksčiau identifikavę klientus fiziškai) turimą informaciją apie klientą gali teikti „savo valia“, nors dabartinis galiojantis įstatymas numato jiems prievolę šia informacija dalintis. Leidimas ką nors daryti „sava valia“ reiškia, kad turės būti sutartis tarp bankų ir naujųjų finansinių paslaugų teikėjų dėl identifikavimo paslaugos. Susitarti visada galima, jei abi šalys nori susitarti. O dabar tarsis bankas (saugantis savo teritoriją nuo konkurentų įsiveržimo grėsmės) ir naujokas. Taigi, verta kelti klausimą, ar toks susitarimas apskritai yra įmanomas? O net jei ir įmanomas, kokiomis sąlygomis jis bus vykdomas?
Niekam ne paslaptis, kad valstybė naudojasi bankų nustatyta tapatybės identifikavimo per el. bankininkystę sistema (prisijungimas prie e. valdžios, VMI, Registrų centras ir kt.). Teigiama, kad bankai informaciją valstybinėms institucijoms teikia susitarimo pagrindu. Tačiau kokios to susitarimo sąlygos? Ar valstybė moka bankams už šias paslaugas ir, jei taip, kokia to kaina? Ar ta pati kainodara bus taikoma ir verslo subjektams? Jei valstybinės įstaigos bankams nemoka, tai kodėl? Ar tai yra valstybinių institucijų ir bankų komercinė paslaptis?
Galėdami rinktis – bendradarbiauti ar nebendradarbiauti su kitomis finansinių paslaugų institucijomis – bankai greičiausiai rinksis nebendradarbiauti! Turėdami visas priemones ir svertus savo rankose, bankai bus suinteresuoti padaryti taip, kad susitarimas neapsimokėtų ar netgi būtų neįmanomas.
Lietuviškų Fintech atstovai pasakojo, kad jau dabar į komercinius Lietuvos bankus dėl bendradarbiavimo ir galimo susitarimo yra kreipusios kai kurios finansinių paslaugų įstaigos. Ir jos jau yra gavusios komercinių bankų atsakymus, esą nei mokamai, nei nemokamai bankai informacijos teikti neketinantys, nes neturintys tinkamų technologinių sprendimų ir artimiausiu metu į tai neinvestuosiantys. Taigi, dar nepriėmus įstatymo tampa aišku, kad bankai nesuinteresuoti bendradarbiauti. Galėdami riboti naujų finansinių žaidėjų – savo konkurentų – atėjimą į rinką, jie tai ir padarys.
Norime skatinti finansinių technologijų inovacijas šalyje. Todėl teisinis reguliavimas turi būti paremtas saugumo ir patikimumo užtikrinimu, nuspėjama teisine aplinka, efektyviu vartotojų teisių gynimu ir ypač sąžininga prieiga prie finansinių paslaugų. Deja, siūlomos įstatymo pataisos tokios sąžiningos prieigos neužtikrins, nes raktas nuo finansinių paslaugų rinkos bus įduotas į rankas bankams, ir nuo jų sprendimo priklausys tiek naujų Fintech žaidėjų atėjimas į rinką, tiek galimybė vartotojams gauti paslaugas paprasčiau ir greičiau.
Kęstutis Kupšys yra asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius.
