Tačiau skubėti tenka, nes Seimo sprendimai gali pervažiuoti pensijų gavėjus „buldozeriu“, ir nuriedėti į tolimą nuskurusią ateitį. Dar blogiau – būsimoji pensijų reforma gali jei ne sugriauti, tai bent nemenkai išjudinti teisinės valstybės pamatą ir pasitikėjimą pačia valstybe. Jau keliolika metų laipsniškai formavęsi privačių pensijų kaupėjų lūkesčiai, jų viltys ir tikėjimas savarankiška ateitimi yra ignoruojami, stengiantis nematyti labai svarbios aplinkybės: tai ne greitojo vartojimo prekė, ne automobilis, ne tiesiog kasdienė finansinė paslauga, o ilgalaikis procesas su neatšaukiamu ir aiškiai apibrėžtu pabaigos terminu. Visuomenė vos mažiau kaip prieš porą dešimtmečių pradėjo mokytis vienos svarbiausių savo naujojo sąmoningo, savarankiško, demokratinio gyvenimo pamokų: kaupti pensijai, kol tęsiasi darbingas amžius.
Kaupimo pensijai pradžia buvo geras stimulas, drauge su kitais suaugusio žmogaus atributais, pasakyti jaunuoliui: „štai, dabar Tu suaugęs, gali dirbti, užsidirbti; nuo šiandien gali turėti mobilų parašą, privačios pensijos sąskaitą, gali saikingai linksmintis vartodamas kažką apsukančio galvą.“ Brangus sūnau ar dukra! Tu dabar turi pasą, balsavimo teisę, laisvę keliauti po visą Europą lėktuvais ir – netgi nemokamai, kaip žada Europos Komisija! – traukiniais be lydinčiųjų notarizuotų tėvų sutikimų!
Ir štai, sukančių galvą lašų vartojimas pilnamečiui – jau už įstatymo ribų, kuo džiaugiasi tik šešėlinio verslo vertelgos ir nočnikų savininkai. Gal atims ir pasą, po to – balsavimo teisę? Be paso gi saugiau, kai pagalvoji... Asmeniškai sukauptos pensijos trauką irgi keičia jausena, kad valstybė vis viena nori viskuo už tave pasirūpinti. Todėl antros pakopos pensijų kaupimas grimzta į nebūtį. Nebegalėsi vakarykščiam vaikui pasakyti, kad jam apsimoka kaupti. Aišku, kad daugiau nebeapsimoka.
Reformos gynėjai tikisi ir tikina, kad žmonės vis dėlto patys bus tokie sąmoningi, kad kaups ir taupys. Tačiau akivaizdu, kad tam tikra švelni prievarta, priėjus ribą, kai „pinigai šiandien gal yra naudingesni už pinigus rytoj?“, yra būtina. Skatinimas dviem mažais procentėliais buvo bent šis tas.
O žinote, kuo reformos vajus baigsis? Kaupimas „2:2:2“ nevirs „4:2“, brangieji (kalbu apie procentus, kas kiek prisideda kaupiant antroje pakopoje). Įvarčių šioje pensijų reformos baudinių serijoje nebus. Kaupimas antroje pakopoje paprasčiausiai... nunyks! Galiausiai viskas baigsis apverktinu „0:0:0“, tik iš mačo po 30 metų skirstysimės surūgusiais veidais.
Asmeninė pensija, sukaupta Lietuvoje veikiančioje lietuviškai kalbančio personalo pinigų valdymo įmonėje – vis šioks toks siūlelis, siejantis jaunimą su Lietuva. Nebelikus jo, apturėsime „pensijų turizmą“. O gal ir tiesiog visapusę „pensijų emigraciją“. Kodėl „turėsime“? Juk jau turime!
Taip! „Pensijų turizmas“ jau visu rimtumu plinta Lietuvos verslo bendruomenėje. Asmenys, vadovaujantys verslams ir Lietuvoje gaunantys pagal darbo sutartis toli gražu ne mažiausias pajamas, ima svarstyti ir netgi įgyvendina toli siekiančius planus. Jie siekia mažinti apyvartą Lietuvos bendrovėse, tačiau numato ją didinti dukterinėse arba susijusiose analogiškose įmonėse užsienyje (populiariausios šalys – Vokietija, Danija, Nyderlandai). Ten perkeliami ir vadovaujančio personalo atlyginimai. (Galima konstatuoti, kad atvira Europos Sąjungos rinka mums, deja, atneša ne visada tik teigiamus dalykus... Esame priversti išmokti konkuruoti, netgi socialinio aprūpinimo lygyje!)
Tokiu būdu nykstant įmokoms į Lietuvos socialinio draudimo sistemą, mūsų šalies piliečiai (net ir „fiziškai“ čia gyvenantys bei dirbantys) vis daugiau pajamų siekia gauti turtingose užsienio šalyse, kad po vieno kito dešimtmečio jiems baigus aktyvią darbinę veiklą jų senatvės pensija būtų „vokiška“, „daniška“ arba „olandiška“. Suprantama, kad Lietuvoje planuojami antrosios pakopos faktinio panaikinimo veiksmai nedidina mūsų šalies kaip vietos, kur mokestiniu požiūriu patogu vykdyti verslą ir sukaupti sau solidžią privačią pensiją, patrauklumo.
Keisčiausiu būdu, Vyriausybei planuojant emigracijos stabdymo strategijas, tuo pat metu brendo tolimi planai toje pačioje Vyriausybėje bei jai palankiame Seime. Atrodo, kad atgal suvalstybinant socialinės apsaugos dalykus, norima atsikratyti perspektyvių jaunų žmonių, kad tik jie greičiau suktų ten, kur algos ir pensijos skalsesnės. Vyresni irgi suka paskui juos. Nes taip – tiesiog naudingiau. O dažnai suka ir todėl, kad tai – tikrų tikriausias šeimų susijungimas: dar darbingo amžiaus tėvai išvažiuoja į airijas paskui vaikus, vis dažniau ir dažniau.
Glumina, kaip atsainiai, kuriant ir teikiant svarstymui reformos planus, buvo ignoruojamas Konstitucinis Teismas. O jis yra aiškiai nurodęs, kad nukerpant pervedimus į antrosios pakopos pensijų fondus buvo pažeisti teisėti lūkesčiai ir piliečiams už tai turės būti atlyginta. Šiuo atveju lūkesčiai nėra tiesiog vienos šalies įsivaizdavimas, ką galėtų padaryti kita šalis – tai buvo teisės aktais aiškiai apibrėžti įsipareigojimai, kuriuos valstybė vienašališkai pajudino vartotojų nenaudai dėl ekonominės krizės ir nebenori už tai sąžiningai kompensuoti. Kuo tai baigsis? Potencialiai, nauju ieškiniu, dar labiau išjudinsiančiu valstybės prestižo pamatus.
Asmeniniai finansai nėra vien apie pinigus. Mums, vartotojams, tai reiškia menkstantį pasitikėjimą, augantį nesaugumą ir vis gilėjantį supratimą, kad valstybė yra menkai prognozuojama sandorio pusė, kuri lengva ranka gali pasakyti, kad yra atsakinga tik už tai, kas vyksta dabar, ir net neplanuoja realiai rūpintis ateitimi.
Kęstutis Kupšys yra Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso Tarybos narys, asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas
