Iki šiol vartotojai, kaip rodo pats žodis, buvo suprantami kaip ekonomikos sistemos dalis, kuri yra būtina tam, kad suvartotų pramonės pagamintas prekes arba paslaugų sferos suteiktas paslaugas.
Kokios nors ribos, „kas-kiek-kada-ko“ turi vartoti, nebuvo svarstomos, nes tarsi buvo savaime suprantama, kad vartoti reikia kuo daugiau, o didelis vartojimas buvo (tebėra?) gero gyvenimo sinonimas.
Ir štai dabar, pasauliui besikeičiant, palaipsniui suvokiame, kad ne vartojimo apimtis yra svarbiausia. Paradoksalu, bet tikrasis gerbūvis gali ateiti tik su sąlyga, jei mes sugebėsime apriboti patį vartojimą. Dabar ir vartotojai, ir jų interesus ginančios organizacijos pradeda suprasti, kad nebegalima vartoti tokiu pat būdu ir tokiu pat mastu kaip iki šiol, nes yra pasiekta ir peržengta Žemės natūrali riba.
Jau reikalingi kitokie visuomenės gyvenimo modeliai, pagrįsti būtinybe apsiriboti tuo, ką turi, ir mokėti protingiau sunaudoti, ką tau gamta davė arba ką žmogus pa(si)gamino.
Planas kelionei į žalią ateitį
Naujosios Vyriausybės neseniai pateikta planų ir priemonių visuma, ką ji įsivaizduoja daryti per artimiausius ketverius metus, suteikia viltį, kad mes keliaujame tinkama kryptimi. Bent keliose srityse. Tai reiškia, kad mes jau žinome, kaip visuomenė keisis ir kaip tas neribotas vartojimas bus „vairuojamas“ tapti kitokiu, protingesniu.
Vyriausybės, kaip resursų surinkėjos ir skirstytojos, vaidmuo – žiūrėti į ateitį. Pastebiu, kad ši Vyriausybė jau pradeda galvoti apie tai, kas bus po 10-15, o gal net ir 20-30 metų, o ne vien tik apie tai, kaip laimėti artimiausius rinkimus. Tai matyti iš to, kad ji dalį pinigų nukreipia į „žalesnes“ kryptis, o Vyriausybėje ir jos įvairiose grandyse jau ateina supratimas, kad ir visuomenę reikia orientuoti kitaip.
Reikia įrodymų? Dar visai neseniai atrodė, kad bet koks mokestis, siekiant riboti taršių automobilių pirkimą, yra pasmerktas žlugti. Prieš keletą metų viename renginyje buvau išjuoktas, kai apie tai užsiminiau – esą „čia Lietuva, dyzelių kraštas“. Tačiau jau 2021-aisiais svarstome, kad dabartinis registracijos mokestis nebepakankamas, reikia stipresnių priemonių transporto parkui švarinti.
Pokyčiai pastebimi net iš smulkių dalykų. Šiemet Teisingumo ministerijai skirstant lėšas (tiesa, absurdiškai mažas) vartotojų organizacijoms, atsirado pinigų projektui, kuris yra skirtas kovai su žaliuoju smegenų plovimu! Tai fantastika! Toks Teisingumo ministerijos gestas – unikalus žingsnis, reikšmingas siekiant, kad ir vartotojų organizacijos prisidėtų prie kitokio ateities konstravimo. (Reikšminga pastaba, „informacijos atskleidimas“: kalbu ne apie mano atstovaujamo Vartotojų aljanso laimėtą projektinį finansavimą, o apie mūsų kolegų, kurie Aljansui nepriklauso.)
Pasižiūrėję kovą pateiktą Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, kam ji žada 2021-2024 metais skirstyti resursus, pastebėjome keletą įdomių dalykų. Pagaliau atrodo, kad yra galutinai įvykęs posūkis nuo taršių prie netaršių technologijų, nuo iškastinių prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tarkime, mes matome ambiciją, kad Lietuvos energijos sistemoje Vyriausybė ketina (galbūt už ekonomikos atgaivinimo plano, angl. RRF lėšas) sukurti apie 100 mln. eurų vertės 200 MW (megavatų) galios, 200 MWh (megavatvalandžių) talpos energijos kaupimo įrenginių.
(Reikia palyginimo? Tipiško elektromobilio baterija – 40 kWh talpos; tad 200 MWh talpos mega-baterija atitiktų 5000 „Nissan Leaf‘ų“ ar kitų panašių mašiniukų baterijų suminę talpą).
Baterijų parkas – itin svarbi iniciatyva, nes kai turi perteklinės energijos, gali ją pasidėti saugoti, o esant poreikiui, galima iš „akumuliatoriaus“ tą sukauptą energiją atiduoti į sistemą ir išlyginti svyravimus. Tokia papildoma galimybė Lietuvos energijos sistemoje leis integruoti kur kas daugiau atsinaujinančių energijos išteklių (AEI). Kuo didesnį tokį baterijų parką turėsime, tuo geriau.
Ekspertai sako, kad 4 MW energijos kaupimo įrenginys leidžia papildomai įrengti maždaug 100 MW elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių gaminančių įrenginių (pvz., saulės jėgainių ant stogų arba dirvonuojančiuose laukuose). Skaičiuojama, kad 200 MW elektros energijos kaupimo įrenginys integruotų nuo 2500 MW (esant elektros energetikos sistemos poreikiui AEI balansuoti „į viršų“ ir „žemyn“) iki 5000 MW AEI (esant elektros energetikos sistemos poreikiui AEI balansuoti tik „į viršų“ arba tik „žemyn“). Tokios paslaugos šiuo metu mūsų energetikos sistemoje nėra teikiamos – nėra kaupimo, nėra ir perspektyvų ženkliai didinti saulės ar vėjo dalies Lietuvos energetikos sistemoje.
Regis, ir baimės dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės turi būti atidėtos į šoną. Jei sakome, kad statome penktąjį agregatą, kodėl nepagalvoti apie visus aštuonis? Kruonis – tai unikalus objektus, dirbtinė hidro jėgainė su siurbliais, užkeliančiais vandenį į viršų, ir su galimybe paleisti jį tekėti žemyn ir gaminti elektrą.
Lietuvoje neturime kalnų upių, bet turime aukštuminį Kruonio baseiną, patys galime gamintis energiją, kai jos reikia, o kai sistemoje egzistuoja AEI pagamintas perteklius, galime užkėlinėti vandenį į viršų ir laikyti jį paruoštą paleidimui. Tiesiog pinigų mašina, ne kitaip, ypač susiejus su pigia saulės arba vėjo energija.
Stiprių žmonių šaliai reikalinga aukštesnė ambicija
Todėl klausiame Vyriausybės: jeigu Lietuvos energijos sistemoje atsiras vietos 200 MW „akumuliatoriui“, kodėl negali būti vietos 400 MW? Taip, tai reiškia dar papildomą 100 mln. eurų ar didesnę investiciją, tačiau reikia pagalvoti, ar tokia investicija nebūtų itin vizionieriška. O gal geriau sudėti RRF milijonus į melioraciją, kuri kaži ar priartina mus prie klimato tikslų?
Juo labiau, kad pasaulyje jau yra projektų, kai senus nusilpusius elektrinių automobilių akumuliatorius suveža į atokias vietoves, sujungia ir taip sukuria akumuliatorinius parkus. Jie nebepatempia išlepusių vartotojų poreikių greitai įkrovai, bet dar gali tarnauti daugelį metų mažiau intensyviai eksploatuojami.
Jei pasaulyje daromi projektai, kaip senus akumuliatorius prikelti antram gyvenimui, pritaikyti juos saugoti elektrai, tai kodėl Lietuva negalėtų imtis panašaus projekto ir įdėti į savo būsimų keturių metų planą tokio tiriamojo-eksperimentinio projekto?
Juk energijos saugojimo problemą išsprendus, atsirastų daugiau galimybių patiems ją gaminti, o ne importuoti. Lietuva turi energijos deficitą, kurį sprendžia dabar „įveždama“ aplinkinių šalių elektrą. Vietoje to reikėtų nepabijoti statyti dar daugiau saulės ir vėjo parkų.
Tikrai ambicingu Vyriausybės projektu būtų Nacionalinis Saulės parkas: valstybinis, bet finansuojamas žmonių lėšomis. Pavyzdžiui, per Žaliuosius tikslinius Taupymo lakštus.
Lietuva kol kas tokio saulės energijos masto nė nesvarsto, bet galėtų – kalbu apie 1 GW (gigavatą). Šis saulės parkas galėtų būti išdėstytas įvairiuose Lietuvos regionuose siekiant nesukurti per didelės apkrovos vienoje vietovėje, tačiau labai svarbu, kad tokio parko valdymas būtų vienose rankose.
Negalima tokio objekto „išmėtyti“ po atskirus savininkus, nes reikia išnaudoti centralizuoto energetikos sistemos valdymo privalumus. Nors stambūs valstybės projektai sulaukia kritikos (esą neefektyvūs „pagal nutylėjimą“), bet energetika – išskirtinė sritis. Lietuva jau daugelį metų turi saulės elektros kompetencijų „klasterį“, kurio žmonės gali bet kokio dydžio saulės parką suprojektuoti, pastatyti ir sėkmingai eksploatuoti. Sudėkite Nacionalinį Saulės parką ir 200 tūkst. elektromobilių, kurie gali Lietuvoje atsirasti per artimiausius 15 metų – efektas nerealus. Tad mes galėtume sulaukti tokios dienos, kai Lietuva pati pilnai apsirūpins energija.
Ir čia jokie „vasiukai“. Saulės elektra jau seniai yra laikoma viena pigiausių. Per dešimtmetį, jei kartais pramiegojote ir nepastebėjote, fotovoltiniai elementai atpigo maždaug 12 kartų. O kiek „atpigo“ visų „mėgstamas“ dyzelinas?..
Išsigelbėjimas – visuotinė elektrizacija
Lietuva priklausoma nuo užsienyje gaminamos energijos. Tai – labai rimta rizika. Jei naudojamės vidaus degimo varikliais, šildomės dyzelino pagalba, pilame jį į traktorius, esame priklausomi nuo skystojo kuro gamintojų ir jų siūlomų kainų.
Galima gudrauti, kažką su kažkuo maišyti (priedai iš rapsų, arba dar blogiau – iš palmių aliejaus), važinėti dujomis, bet tikrai reikšmingas pokytis įvyks tada, kai patys sugebėsime energiją švariai ir nebrangiai pasigaminti, išsisaugoti ir naudoti transportui, būsto šildymui, maisto gamybai.
Visi šie trys vartotojui probleminiai taškai, kur jis yra nesaugus, išsisprendžia panaudojus vieną paprastą žodį – elektra. Elektrizacijos terminas jau yra paplitęs, bet plataus elektros naudojimo link judame vis dar gana lėtai.
Pavyzdžiui, teko girdėti, kad jei visoms Lietuvos šeimoms vienu ypu pakeistume senus skaitiklius „išmaniaisiais“, reiktų papildomai 70 mln. eurų. Galbūt ne pirmą dieną visi pajustų tokio keitimo naudą. Tačiau jai tavo skaitiklis būtų „protingas“ ir rodytų momentinį suvartojimą (bent 15 minučių intervalu) – įdomu būtų bent retkarčiais užmesti akį į elektros suvartojimo kreivę, ar ne?
Pridėkite dar ir tai, kad mūsų namų tarifas už kilovatvalandę priklausytų nuo momentinių kainų. Tuomet tikrai labai greitai pradėtume keisti savo vartojimo įpročius. Juk taip paprasta – atidėti skalbyklės įjungimą nakčiai, o ne skalbti čia ir dabar pačiu brangiausiu vakariniu tarifu, tiesa? Elektrizaciją pradėti galėtume nuo elektros skaitiklių keitimo išmaniaisiais, ir tai būtų labai efektyvi vartotojų švietimo priemonė.
Tokia Lietuva kol kas – tik svajonėse
Vyriausybės programos įgyvendinimo plano energetikos dalyje išdėstytos priemonės kuria pakankamai autonomiškos ir švariai energiją gaminančios Lietuvos vaizdą.
Tai reiškia, kad iškastinio kuro, vidaus degimo variklius turinčius lengvuosius automobilius keis elektromobiliai, o pati elektra bus gaminama švariai. Su tuo bus susijęs kitas veiksnys: mes taupysime finansinius ir žmogiškuosius išteklius, kurie būtų skirti dorotis su taršos sukeliamomis ligomis.
Jei užtikrinsime geresnę piliečių sveikatą dėl to, kad mums bus prieinami švari energija ir švarus transportas, mums belieka dar pasirūpinti tvariais būstais.
Tvarus būstas reiškia, kad jis yra apšildomas (arba vėsinamas) naudojant švarią energiją, renovuojamas ar naujai statomas efektyviai. Todėl palaikome „medinę renovaciją“.
Nors apie tai dar mažai informacijos, panašu, kad tokia tausojanti renovacija yra pamatuotas, protingas ir pasaulyje madingas renovacijos būdas, žengiant gamtai draugišku keliu. Neina kalba apie tai, kad dėl to miškus iškirs. Tiesiog jei mažiau cemento, tai mažiau ir tam cementui pagaminti didžiulių energijos ir žaliavų išlaidų. Turbūt nežinojote, kad cemento gamyba atsakinga už 8 procentus pasaulinių šiltnamio dujų išmetimų? Dabar žinote. Jei cemento pramonė būtų šalis, tai ji atsidurtų trečioje vietoje pagal emisijas – po Kinijos ir JAV.
Jei švarios energijos, švaraus mobilumo ir „medinės renovacijos“ derinys padėtų žmonėms išspręsti energetinio skurdo problemą, būtų galima sakyti, kad iš tikrųjų I. Šimonytės ir D.Kreivio (taip, nes energetika – raktinė sritis!) Vyriausybė padeda pamatus reikšmingam visuomenės gyvenimo pertvarkymui per artimiausius 10-15 metų.
Galbūt tų pokyčių masto nesimato čia ir dabar, bet jų tikrai nesimatys, jei nepabandysime. O jeigu mes pradėsime kažką daryti šiandien, tikėtina, kad už 10-15 metų Lietuva gali tikėtis gyventi saugiau ir ramiau, nei iki šiol. Tik, prašau, be pasinėrimo į konsiumerizmą – perdėtą vartojimą.
Kęstutis Kupšys, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Vartotojų aljanso viceprezidentas
