Izoliacionistinė Amerika?
JAV istorijoje visada konkuravo dvi užsienio politikos alternatyvos.
Pirma, kad JAV yra pasaulinė galia ir todėl būtina sekti viską, kas dedasi bet kurioje planetos vietoje ir net įsikišti, jeigu tai prieštarauja JAV interesams.
Tokios politikos šalininkai pabrėžia, kad nesprendžiami problemų židiniai galiausiai vis tiek atsirita iki stipriausios pasaulio ekonomikos JAV ir tada juos spręsti tampa daug sunkiau ir brangiau, neretai JAV karių gyvybių kaina.
Klasikinis pavyzdys – narkotikų gamyba ir prekyba.
Gaminami jie kokioje nors toli esančioje Kolumbijoje ar Afganistane, bet labiausiai dominanti pardavimo rinka yra JAV.
Nestabdomi narkotikai pasiekia Ameriką ir tada jau JAV vyriausybei reikia gaudyti vietos mafijozus, gelbėti mirštančius jaunuolius, finansuoti sveikatos apsaugos išlaidas ir kitaip leisti mokesčių mokėtojų pinigus.
Tai būtų logiška kovoti su narkotikų gamyba ir prekyba jau tose šalyse, kur jie atsiranda.
Net ir tolimi kariniai konfliktai anksčiau ar vėliau irgi atsirita iki JAV ar tai nelegalių migrantų bangomis ir su tuo neretai susijusia prekyba žmonėmis, nusikaltėlių gaujomis, socialiniais padariniais ir pan.
Tokios politikos aktyvūs šalininkai buvo respublikonas Georgas Bushas ir jo sūnus George W. Bushas.
Pastarojo nurodymu JAV vadovavo intervencijai į Iraką ir Afganistaną, nes tose šalyse, pasak amerikiečių, klestėjo terorizmo židiniai.
O teroristų taikinys JAV, ką ir įrodė 2001 m. rugsėjo 11 d. ataka.
Dėl to neatsitiktinai ir Vilniuje yra lentelė su G.W.Busho žodžiais apie amžiną JAV ir Lietuvos sąjungą.
Toks pareiškimas yra ne tik meilės Lietuvai išraiška, bet ir JAV požiūris, kad laisva ir nepriklausoma Lietuva yra JAV politikos interesas.
Kaip, beje, ir bet kuri kita laisva demokratinė Europos valstybė.
Antra politinė JAV alternatyva yra izoliacionizmas. Dalis amerikiečių politikų kritikuoja „per didelį“ JAV įsitraukimą į pasaulio reikalus.
Jų argumentas, kad tai brangiai kainuoja ir taip JAV tik prisikuria aibę priešų, aibę rūpesčių ir ne Amerikos reikalas „gelbėti pasaulį“.
Dar 1823 m. JAV buvo paskelbta Monro doktrina, kuri įtvirtino JAV nesikišimą į pasaulio reikalus, o šalies interesą apribojo abejomis Amerikomis.
Po Pirmojo pasaulinio karo JAV vėl suklestėjo izoliacionizmas. JAV net neįstojo į Tautų Sąjungą ir nepasirašė Versalio taikos sutarties, taip atsiribodama nuo bet kokių globalių reikalų sprendimo.
Paprastai ir amerikiečių daugumos rinkėjų apklausos paremia JAV nesikišimo politiką.
D.Trumpas vėl nori atsiriboti nuo pasaulio
Donaldas Trumpas atstovauja izoliacionistų stovyklą.
Jau per pirmąją savo prezidentavimo kadenciją jis bandė statyti sieną su Meksika, kovojo su imigracija, apribojo prekybą su Kinija ir mažino JAV dalyvavimą pasaulio reikaluose.
Dabar D.Trumpo izoliacionistinė retorika tik dar labiau sustiprėjo.
Dėl šalies problemų jis vėl kaltina imigraciją, pasisako prieš užsienietiškų prekių importą, blokuoja JAV paramą Ukrainai ir net grasina panaikinti ar apriboti NATO.
Pirmojoje D.Trumpo kadencijoje pažerta kritika NATO sąjungininkams Europoje davė teigiamų rezultatų.
Europa iki tol buvo labai, sakytume netgi nedovanotinai ir trumparegiškai, sumažinusi gynybos išlaidas ir savo saugumą siejo išimtinai su JAV apsauga.
Tuo pat metu Amerika gynybai skyrė ir skiria labai daug pinigų, apie 40 proc. viso pasaulio karinių išlaidų.
JAV turi geriausią pasaulyje gynybos pramonę, geriausią ginkluotę.
JAV iš to ir gerai uždirba, parduodama savo inovatyvią ginkluotę sąjungininkams.
V.Putino agresija Ukrainoje ir izoliacionistinės JAV užsienio politikos grėsmė buvo kaip šaltas dušas ES valstybėms.
Europiečiai pagaliau ėmėsi stiprinti gynybos sektorių, nors kaip Senajam žemynui įprasta, iš lėto, biurokratiškai, ir ilgai diskutuojant.
Antrosios kadencijos nežinomybė
Stiprėjant prognozėms, kad būtent D.Trumpas vėl gali užimti Baltųjų rūmų šeimininko kėdę 2024 m. rudenį, pasaulyje atsirado daug nežinomybės.
Kiek D.Trumpas gali apriboti JAV vaidmenį pasaulyje, o gal gali net imtis radikalių sprendimų.
Iš paties respublikonų kandidato žinutės dviprasmiškos ir net neaišku ar jis pats žino, ko imtųsi, laimėjęs rinkimus.
Žinant D.Trumpo ūmų ir tiesmukišką charakterį, gali būti visko.
Dabartinė subalansuota pasaulio tvarka, kuri skatina globalizmą, tarptautinę prekybą, globalias gamybos grandines, turizmą, labai priklausoma nuo JAV įsitraukimo.
Venesuelai pagrasinus įsiveržti į kaimyninę Gajaną, iškart įspėjimas iš Amerikos.
Husiams siautėjant Raudonojoje jūroje, Amerika tuojau pat imasi iniciatyvos grąžinti stabilumą tarptautinei prekybai ir t.t.
Amerika vadinama „pasaulio policininku“. Jeigu JAV radikaliai atsiribotų nuo tokio vaidmens, kas tada stabilizuotų pasaulį, kad regionai nenusiristų į chaosą?
Europoje aiškiai išreikštas visuomenių nenoras niekur kištis ir politikai vangiai imasi bet kokios lyderystės, nes rinkėjai iškart siunčia nepasitenkinimą.
Neseniai Prancūzija vėl susilaikė nuo įsikišimo į prancūzakalbės Vakarų Afrikos reikalus, nors istoriškai prancūzai tai laikė savo atsakomybės zona.
Politologų akys krypsta į Kiniją, kuri turi pakankamai resursų imtis atsakomybės, bet iki šiol Pekinas primygtinai demonstravo nesikišimo politiką ir prisitaikymą, o ne lyderystę.
Kinija linkusi išnaudoti konfliktus savo naudai, o ne juos reguliuoti.
Į įvairius šalių konfliktus tradiciškai yra linkusi kištis Rusija, kurdama diktatorių aljansus.
Aišku, Rusijos galia yra ribota, bet ypatingai svarbi Rytų Europai ir Lietuvai.
Jei JAV nusišalins nuo seniau savo atliekamos misijos, tai kas atsvers įžūlėjančio Rusijos siautėjimą?
Lietuva seka tarptautinę politiką ir JAV rinkimus, nes pati yra sudėtingoje geopolitinėje padėtyje.
Lietuva yra paribyje, kur baigiasi demokratija ir žmogaus teisės, o toliau Rytuose despotija.
Lietuvos interesas yra kuo daugiau teisės viršenybės pasaulyje, kurią palaiko demokratinis pasaulis ir, pirmiausia, JAV.
Chaosas ir destrukcija, kuri galėtų įsigalėti, Amerikai užsidarius, Lietuvai kurtų naujų iššūkių.
Labai gerai, kad mūsų šalis sustiprino ryšius su naujais NATO sąjungininkais Suomija ir Švedija, mūsų partnerė Vokietija didina įsitraukimą, o santykiai su Lenkija yra geriausi per paskutinius 200 metų.
Visgi D.Trumpo prieštaringi teiginiai ir nežinomybė kokios užsienio politikos jis ketina imtis, yra didelis nerimas Lietuvai, Ukrainai ir visai Rytų Europai.