Vietoj plėtros, reikia galvoti apie kokybę
Vyriausybė apsimeta, kad nieko nevyksta ir toliau investuoja į kaimelių ir mažų miestelių „plėtrą“. Atseit, paklosim asfaltą, suremontuosim mokyklą ir gyvens visi ilgai bei laimingai. Deja, gyventojų sparčiai mažėja ir praeities nesugrąžinsi. Kas trečia savivaldybės administracija per kitus 10 metų nebeteks prasmės dėl per mažo gyventojų skaičiaus. Tačiau savivaldybių politikai vaizduoja, kad to nesupranta. Kai Vidaus reikalų ministerija atliko jų apklausą dėl ES paramos, šie atsakė, kad reikia dar daugiau naujų statybų ir ypač naujų sporto bei pramogų objektų.
Kaip dabar atrodo eilinė savivaldybė? 25 tūkst. gyventojų, iš jų dirba 4 tūkst., dauguma jau sulaukę 50 metų. Tik mažoji dalis dirbančiųjų ne viešojo sektoriaus įstaigose: ligoninėje, mokyklose, savivaldybėje. Su tokia statistika apie jokią „plėtrą“ nėra ko galvoti. Šių probleminių savivaldybių pajamos ateityje tik mažės, todėl vietoj grandiozinių statybų, reikia orientuotis į kokybiškesnes sveikatos, paliatyvios medicinos ar socialines paslaugas, kurių ypač reikia garbaus amžiaus žmonėms. Tokiai savivaldybei reikia turėti strategiją, kaip taupiai ir komfortiškai „sumažėti“ bei išlaikyti patogų gyvenimą senstančiai bendruomenei.
Kas trečia savivaldybės administracija per kitus 10 metų nebeteks prasmės dėl per mažo gyventojų skaičiaus.
Vyriausybėje trūksta realių prognozių dėl probleminių teritorijų. Skiriamos vis naujos lėšos vandentiekiui, renovacijai, žvyrkeliams, sporto infrastruktūrai, nežiūrint, kad tai yra beprasmiška, nes nebebus naudotojų. Nereiktų pamiršti, kad išplėtota infrastruktūra yra išlaikoma ne vietos bendruomenės, bet mokesčių mokėtojų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
XXI a. yra miestų amžius
Lietuviai yra prisirišę prie žemės ir kaimo, todėl labai jautriai reaguoja, kai pasakau, kad provincija nyksta. Kiti politikai apie tai išvis nedrįsta užsiminti, bijodami būti nepopuliarūs. Kai Kelmėje pasakiau, kad mokinių per 10 metų sumažėjo 46 proc., tai pralaimėjau rinkimus kandidatei, kuri pažadėjo naują sporto centrą. Ir iš tikro šiemet pradėjo plaukti milijonai sporto centro statybai, tačiau diskutuoti, už kokius pinigus tas kompleksas bus išlaikomas ir kas jame lankysis, politikai nenori.
Dažnai tokiose diskusijoje sulaukiu pastabų, kad dėl tokios situacijos kalti politikai. Deja, kaltinimai čia nepadės. Kaimo ir provincijos gyventojų mažėjimas yra globali XXI a. tendencija, nuo JAV, Suomijos iki Kinijos ir Vietnamo. Dauguma jaunimo mato didesnę laimę gyventi augančiame mieste, taigi ar galime dirbtinai išlaikyti žmones provincijoje? Žinoma, yra dalis žmonių, kurie būtent kaime jaučiasi geriausiai – ūkininkai, miškininkai, bitininkai, kaimo turizmo plėtotojai ir kt. Garbė ir sėkmės jiems, tačiau turime matyti realybę ir pripažinti, kad tokių žmonių yra mažuma.
Demografė prof. Vlada Stankūnienė be emocijų aiškina labai paprastai, kad Lietuvos provincijoje gyvena beveik trečdalis gyventojų, o Danijoje iki 10 proc. Taigi turime susitaikyti, kad emigracija į miestus yra natūrali, o regionų politikos galime pasimokyti iš tuos procesus jau išgyvenusios Skandinavijos.
Vienintelis Lietuvos miestas, kuriame daugėjo gyventojų, apie 8 tūkst., yra Vilnius, o likusi Lietuva neteko per 40 tūkst.
Neturėtų stebinti ir naujausia 2013 metų statistika, kuri geriau nei biurokratinės Vyriausybės ataskaitos parodo tikrąją situaciją. Vienintelis Lietuvos miestas, kuriame daugėjo gyventojų, apie 8 tūkst., yra Vilnius, o likusi Lietuva neteko per 40 tūkst. Šis rezultatas nulemtas iš dalies dėl grįžtančių reemigrantų, kurie vietoj grįžimo gimtinėn renkasi sostinę. Faktai verčia nustoti statyti Potiomkino kaimą, o kurti realią naudą provincijoje gyvenantiems žmonėms.
Vilnius yra ateities miestas
Dabartinė regioninė politika yra grįsta ne ekonomika ir socialinėmis prognozėmis, bet iliuzijomis. Valdantieji suplanavo per kitus 7 metus į regionus investuoti apie 15 mlrd. ES paramos lėšų „neva“ tam, kad susilygintų gyvenimo kokybė tarp Vilniaus ir provincijos? Bus toliau tiesiami šaligatviai, šiltinami namai, statomi sporto objektai. Neabejoju, kad dėl tokios politikos situacija nė kiek nepasikeis. Regionai ir toliau mažės, nes jaunimas tiesiog nori gyventi mieste ir ne dėl vandentiekio ar šaligatvių trūkumo jie išvažiuoja.
Netikslingai skiriant lėšas infrastruktūrai, kuri nekuria pridėtinės vertės, bet reikalauja finansavimo, tai guls ant neturtingų savivaldybių, kurios prašinės pinigų iš Vyriausybės. Centrinė valdžia turės vis labiau didinti perskirstymą, atimti pinigus iš uždirbančių Vilniuje ar kitų teritorijų ir juos skirti provincijai.
Daug racionalesnis kelias būtų ES paramą investuoti ten, kur ji gali dar labiau įsukti ūkio motorą, – į besivystančias ir perspektyvias teritorijas – Vilnių, kitus didžiuosius miestus ir regioninius centrus, tokius kaip Alytus ar Tauragė. Jų augimas garantuotų ir dotuojamų savivaldybių didesnį finansavimą.
Neseniai viena tarptautinė kompanija įvardino Vilnių, kaip vieną iš šešių patraukliausių Rytų Europos miestų. Tai gera žinia, žinant, kad tai vienintelis mūsų koziris išlikti globaliame pasaulyje. Matydami sostinės potencialą, turime suteikti pagreitį, o ne kabinti inkarus. Turime nebijoti pripažinti, kad arba „Barclay‘s“, „Western Union“ ir IBM investuos Vilniuje, arba Lietuvoje jų nebus visai, o jeigu jų nebus Lietuvoje, jaunuolis iš mažo Lietuvos miestelio pasirinks Londoną. Suteikime galimybę jaunimui apskritai likti Lietuvoje ir nebesigręžiokime į praeitį.
Kęstutis Masiulis yra Seimo narys, TS-LDK frakcijos atstovas
