Regionų politika neveikia
Lietuvoje į provinciją, grubiai kalbant, investuota jau keli milijardai. Šaligatviai, nauji baseinai, apžvalgos bokštai, multifunkciniai centrai, spindinčios bibliotekos, renovacijos projektai ir t.t., bet gyventojų atokesnėse vietovėse ir toliau mažėja.. Jau prieš 10 metų šnekėjome tą patį – yra pirmoji Lietuva (miestai, jų apylinkės, kurortai, pajūris) ir antroji Lietuva. Pirmoji džiaugiasi ekonominiu pakilimu, augančiu gyventojų skaičiumi, tačiau skundžiasi prasta infrastruktūra, antroji džiaugiasi gerėjančia infrastruktūra, bet patiria demografinę krizę. Pirmoji Lietuva tai apytiksliai 15 savivaldybių, antroji apie 45. Pirmojoje gyvena apie 1,2 mln. jaunesnių gyventojų, antrojoje apie 1,6 mln. vyresnių. Skirtumai akivaizdūs ir jie per dešimtmetį ne sumažėjo, bet dar labiau išaugo.
Apklausus gyventojus, kodėl jie išvyksta iš mažesnių miestelių į Vilnių, kitus miestus ar užsienį, tai pirmiausia priežastis yra gerai apmokamų darbo vietų trūkumas.
Politikai iki šiol nesugeba apsibrėžti, o kokių regionų Lietuvai reikia? Kokie prioritetai? Ar verta telktis į miestus, kurie pasaulio mastu Lietuvoje nėra dideli ir jų augimo rezultatus „eksportuoti“ į regionus? O gal stiprinti atskirus mažesnius ekonominius centrus, tokius kaip Marijampolė, Mažeikiai, Kėdainiai? O gal tiesiog palaikyti esamą infrastruktūros būklę ir leisti regionams natūraliai sunykti? Kol kas jokios strategijos nėra. Vidaus reikalų ministerija apsimeta, kad nemato demografinių pokyčių ir skatina plėtrą visoje Lietuvoje. Daugiau baseinų, daugiau bibliotekų, daugiau vandentiekio, daugiau renovacijos ir t.t. Bet tai neveikia.. gyventojų migracija nė kiek nemažėja, vis didesnė dalis mažesnių miestelių gyventojų gyvena iš valstybės skiriamų pensijų ir soc. paramos, o jaunimo mažėja geometrine progresija.
Strategija: čia ir dabar
Iki šiol Lietuvoje veikia tokia sistema, kad savivaldybės galvodavo projektus, juos teikdavo Vidaus reikalų ministerijai, kuri skirdavo ES paramą. Šios sistemos bėda, kad Vyriausybė faktiškai nevaldo situacijos. Vietoj to, kad išanalizuotų kokios atskiro regiono problemos, pasidomėtų tarptautine patirtim ką daryti, kad regionas atsigautų, ir skirtų finansavimą tikslingai sustiprinti vietovės patrauklumą, ministerija tiesiog leidžia savivaldybėms spręsti. O ką savivaldybės? Savivaldybes valdo politikai, kurie rūpinasi savo rinkėjais, o jeigu rinkėjas išvažiuoja į Vilnių, vadinas, jis nebe rinkėjas. Taigi vietos politikai žiūri trumparegiškai. Sutvarkius šaligatvį, tos gatvės gyventojai iškart apsidžiaugia mero ir politikų veiklumu. O pritraukti naują darbdavį, kuris pagerintų vietos ekonomiką, labai trūksta motyvacijos. Net savivaldybių biudžetai taip sudėlioti, kad jeigu trūksta pinigų iš vietos mokesčių mokėtojų, trūkumą kompensuoja Finansų ministerija, faktiškai paimdama iš sostinės ir kitų didžiųjų miestų.
Toliau plauks pinigai į regionus
Nepaisant to, kad Lietuva pati nesugalvoja kokios regionų politikos jai reikia, į Briuselį skrieja ataskaitos apie didžiulius regioninius skirtumus šalyje ir prašymą skirti pinigų. Briuselis girdi, skyrė ir vėl ketina skirti paramą. 2021–2027 m. bus numatyta apie milijardą eurų iš Bendrijos biudžeto. Lietuva vėl turi apsispręsti kaip juos išleis. Šįkart Vidaus reikalų ministerija apklausė savivaldybes, o ką daryti, kad tie regioniniai skirtumai ne didėtų, bet sumažėtų? Savivaldybės atsakė, kad reikia dar daugiau pinigų ir išvis, kaip išleisti pinigus, savivaldybės žino pačios ir Vyriausybė tegu net nesikiša. Taigi VRM buvo sukurtas planas, kad savivaldybės pačios per savo atstovų susirinkimus, vadinamas Regioninės plėtros tarybas, apsispręs kam skirti pinigų. Tokių regioninių tarybų Lietuvoje veikia 10, jose posėdžiauja tos apskrities savivaldybių atstovai. Miestų atstovų jose mažuma, taigi pinigai tekės į kaimiškąsias vietoves, na, o kokie bus tie finansuojami projektai? Nieko naujo tikėtis neverta: renovacija, šaligatviai, baseinai, apžvalgos bokštai ir pan. Ar tai sulaikys gyventojus? Ar bus pasiektas tikslas, kodėl apskritai Lietuvai skiriama ta parama?
Apklausus gyventojus, kodėl jie išvyksta iš mažesnių miestelių į Vilnių, kitus miestus ar užsienį, tai pirmiausia priežastis yra gerai apmokamų darbo vietų trūkumas. Kiti paminėjimai yra nematymas ateities perspektyvų, sunkiai įperkamas būstas, prastas susisiekimas su centrais, nekokybiškos švietimo ir sveikatos paslaugos. Tai kodėl Vyriausybei nesusitelkus prie šių priežasčių šalinimo?
Prezidentas Gitanas Nausėda regioninę politiką įvardino kaip vieną iš svarbiausių darbų. Tai ar keisim kažką, ar toliau tęsim pinigų „įsisavinimo“ darbotvarkę?
Kęstutis Masiulis yra Seimo TS-LKD narys.
