Istorijos pabaiga neatėjo
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir lydimų demokratinių pokyčių, Vakarų politikai labai skubėjo patikėti, kad „istorija baigėsi“, kaip teigė Francis Fukuyama. Įsivyravo įsitikinimas, kad tarptautinė rinka, prekyba, globalios tiekimo grandinės sujungs pasaulį, šalys taps labai priklausomos, o tai panaikins konfliktus ir išaukštins pasaulines organizacijas. Nacionalinių valstybių ekonomika ir gerovės modeliai supanašės, kartu sunyks valstybių vaidmuo tarptautinėje politikoje.
Investicijos ir gamybos perkėlimas masiškai plūstelėjo iš brangių išsivysčiusių valstybių į atsilikusius kraštus, kur žmonės gavo darbo, nors ir menkai apmokamo. Toks modelis Vakarams leido labai sparčiai kilstelėti savo gyventojų gerovės lygį. Prekės ir paslaugos labai atpigo. Kinija ir kitos gaminančios valstybės parduotuves Vokietijoje ir Lietuvoje užvertė nelabai kokybiška, bet stebėtinai pigia produkcija, kuri tapo prieinama visiems.
Tačiau ši gerovė turi kainą. Į Vakarus keliaujančios žaliavos, gaminiai ir paslaugos sukoncentruoti diktatorių valdomuose kraštuose. Vakarai mainais į gėrybes diktatoriams siuntė milijardus ir trilijardus patikimos valiutos, darbo vietas ir technologijas. Taip režimai Kinijoje, Rusijoje, Saudo Arabijoje, Afrikoje ir visame pasaulyje gavo pinigų, kuriais vietos tironai gali tenkinti savo fantazijas.
Diktatoriai ir jų aplinka dažniausiai yra primityvūs, menkai apsišvietę, silpni žmonės, kurių tikslai retai būna gyventojų gerovė. Paprastai diktatoriai siekia kokių nors gigantomaniškų projektų, puikuojasi turtais, tačiau blogiausiu atveju jie susitelkia į represijas, terorą ir karą.
Vakarų politikų naivumas ir verslininkų godumas išaugino diktatūras, o kai kurios tapo ypač agresyvios ir labai pavojingos. Vladimiro Putino valdžios perėmimas Rusijoje 2000 m. sutapo su naftos kainų augimu ir tai padėjo jam sunaikinti politinius konkurentus, užgniaužti demokratijos likučius bei pradėti valstybės militarizaciją, kuri galiausiai atvedė į pirmąjį tokio masto konvencinį karą Europoje nuo pat 1945 m.
Rusijos karas prieš Ukrainą nebūtų buvęs įmanomas jei ne Vakarų pinigai, kurie 30 metų tekėjo dujų ir naftos vamzdžiais.
Vakarų galia yra jos civilizacija
Vakarų pasaulio valstybės neturėdamos žaliavų, visgi klesti, o gyventojai turi daugiausiai privilegijų. Vakarų civilizacija turi tai, ko neturi visos kitos. Laisvę. Galimybė veikti, kurti, realizuoti save ir dirbti sukuria didžiausią galią, kokia tik įmanoma pasaulyje. To diktatoriai nesupranta, to nesupras ir V.Putinas.
Karas prieš Ukrainą labai supykdė laisvąjį pasaulį. Tai ne tik tirono agresija prieš demokratiją, bet ir paminimas to naivaus tikėjimo, kad „verslas nugali politiką“.
Prieš Kremlių susivienijo per 40 valstybių, beveik visos pačios svarbiausios, ekonomiškai stipriausios. Lyginant, Rusija su vos 3 proc. pasaulio ekonomikos yra niekas, kaip ir kariniu požiūriu ji atsilieka nuo NATO šviesmečiais. Ar gali tokiomis sąlygomis V.Putinas laimėti? Niekaip.
Vienintelė galimybė V.Putinui išsisukti, tai yra verslininkų godumas ir politikų naivumas. Daliai Vakarų visuomenės, o net ir atsakingus postus užimantiems veikėjams vis dar atrodo, kad šis karas ne visai tikras, kad Ukraina yra kažkokioje įtakos zonoje, o pelningi verslo sandoriai yra tikras apčiuopiamas laimikis, kuris daug labiau vilioja nei knygose aprašytos tolimos vertybės. Iš kai kurių svarbiausių ES valstybių vadovų lūpų vis dar girdisi viltis, kad stebuklingu būdu Rusijos agresija baigsis, kas neva leis iš karto atšaukti Rusijai pritaikytas sankcijas ir toliau sudarinėti pelningus sandorius.
Lietuvos, kaip ir kitų pasienio valstybių misija, yra griauti šitą mitą ir stuksenti sąžinės balsu net ir saugiai Vakarų užkaboriuose esančioms šalims. Šįkart, skirtingai nei 2008 m., mūsų balsas skamba garsiai ir susipratusių žmonių bendruomenė yra didelė. Net ilgalaikės Rusijos draugės atgailauja. Politikai kalba vis griežčiau, o virš visų pasaulio diktatorių kaupiasi debesys.
