Vertybės, kurios tapo simboliais
Caro valdomoje Lietuvoje lietuvybės situacija buvo sunki. Ilgą laiką draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis, uždarytas universitetas, cenzūra ir uždraustas knygų platinimas, rašto mokymas buvo disidentinė veikla, vykdoma knygnešių ir daraktorių. Taigi tauta neturėjo jokių jos gyvavimui svarbių institucijų. Net ir lietuvių kalba apsiribojo kaimietiška būtimi.
Ir štai įvyko 1918 m. Vasario 16-oji! Neįtikėtinu tempu kūrėsi Lietuvos valstybė: institucijos, kultūra, pilietinė tauta.
Išorės agresijos sąlygomis vos per kelis pirmuosius nepriklausomybės metus buvo sukurtos visos esminės valstybės institucijos: kariuomenė, piniginė ir finansų sistema, pradinio, vidurinio bei aukštojo lavinimosi švietimo sistema. Išplito lietuvių kalbos vartojimas. Atsirado lietuviška mokslo terminija, biurokratinė, verslo kalba, plito meninis žodynas. Susikūrė žiniasklaidos, knygų leidybos institucijos. Plėtėsi nacionalinių meno kūrėjų gretos.
Idėjos, dėl kurių tautos ryžtasi žygdarbiams, yra šventos idėjos. Jos eina drauge su šventais tautoje laikomais simboliais: vėliava, himnu bei atmintinomis datomis.
Sunku būtų išvardinti visas naujas institucijas ir kultūrinius pokyčius, o jų visuma lėmė tai, kad per Nepriklausomybės dvidešimtmetį susiformavo nauja laisvėje augusi ir tautine dvasia išugdyta visuomenės karta: kalbanti, rašanti lietuviškai ir mylinti savo tėvynę bei laisvę.
Šios kartos vaidmenį tolesnei mūsų tautos egzistencijai sunku pervertinti. Tai ji sukūrė pokario partizanus, net ir gūdžiais sovietmečio laikais savo vaikams perdavė „smetoninės“ Lietuvos mitą ir vertybių paveldą.
Sovietmečiu šis paveldas gelbėjo nuo sovietizacijos bei rusifikacijos ir lyg geros geresnių laikų laukiančios sėklos nugulė šeimų aruoduose, reiškėsi „virtuviniuose“ pokalbiuose, bet neišnyko.
Idėjos, dėl kurių tautos ryžtasi žygdarbiams, yra šventos idėjos. Jos eina drauge su šventais tautoje laikomais simboliais: vėliava, himnu bei atmintinomis datomis. Tad ir simboliai mūsų gyvenime turi visai nesimbolinę prasmę. Ne dėl grožio griežtos politinės priespaudos metais žmonės gaminosi gipsinius Vytautus. Slapta puoselėti simboliai atgimė, skatindami keisti ir nerealiomis idėjomis ramstomą santvarką.
Kovo 11-oji buvo sugalvota Smetonos laikais
Pasakymas „Vasario šešioliktoji“ net sovietmečiu talpino visą Nepriklausomybės dvasią. Tai buvo du paprasti žodžiai, kurie kėlė tokį siaubą stribams ir kagėbistams, o tikriems patriotams buvo tarsi balzamas.
Kai SSRS atsirado pirmosios Gorbačiovo perestroikos idėjos, Lietuvoje jos buvo priimtos visai kitu kampu – ne kaip sovietmečio gelbėjimo, o kaip Nepriklausomybės rekonstrukcijos galimybė ir pasirodė, kad šios šeimose slaptai saugotos sėklos yra gyvybingos, lengvai gebančios dygti ir brandinti vaisius.
Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos sesių nepriklausomybės pasaulyje XX a. pradžioje niekas nelaukė, net atvirkščiai, didžiosios to meto Europos galybės visai nenorėjo tokių nykštukinių valstybių atsiradimo, laikė jas savotiška geopolitine klaida. O jau po dvidešimties metų, kai šios valstybės buvo okupuojamos 1940 m., požiūris buvo pasikeitęs ir pasaulio demokratinių valstybių viešoji opinija nebepripažino Baltijos valstybių okupacijos. Buvo išsaugotos jų diplomatinės atstovybės, šių valstybių fondai ir pan.
Vasario 16-oji nėra tik šiaip data. Tai Lietuvos ryžto simbolis.
Pagrįstai galime sakyti, kad, jei ne Vasario 16-oji, jei ne pirmasis demokratinės Lietuvos dvidešimtmetis, tai vargu ar būtų įvykusi Kovo 11-oji. 1990 m. Valstybės atstatymo idėja buvo pirmosios Lietuvos tąsa, tiek jos tautinės kultūros, tiek tarptautinės politikos perėmėja.
Vasario 16-osios reikšmė
Kas yra šventa, ne tik jungia, bet ir pranoksta mus. Šventi dalykai ateina iš istorinės tolumos, ir jie priklauso sunkiai apčiuopiamai kolektyvinei pasąmonei. O pastaroji valdo mus. Valdo net ir ją pačią bandančiuosius neigti. Be abejo, dėl to, kas yra kilnu ir šventa, mes galime kartais ir nesutarti. Netikintis gali atmesti Evangelijos ir net Dievo šventumą. Emancipuotas šiuolaikinis utilitaristas gali nepripažinti šeimos kilnumo. Kosmopolitas gali neigti tautos, valstybiškumo ir tokių simbolių kaip vėliava, himnas, tautiniai herojai ir atmintinos datos šventumą. Tačiau tokių yra mažuma. Ir taip bus visuomet, kol gyvuos tautos, šeimos ir bent kokios bendruomenės.
Vasario 16-oji nėra tik šiaip data. Tai Lietuvos ryžto simbolis. Tokią prasmę šiai datai suteikiančiųjų tebėra ir bus dauguma. O jie buvo ir lieka didžiausia Lietuvos galimybe. Takoskyra tarp to, kas yra šventa ir to, kas profaniška, labiau nei bet kas kita išskiria mus – žmoniją – iš gyvūnijos. Dėl kilnių dalykų tik žmogus gali kovoti, iškęsti pažeminimą ir vargą, ramiai priimti sibirus, net pasiaukoti, jei yra speigmetis, tai ir kentėti. Kilnios vertybės padeda žmogui ir išlikti, ir atgimti.
