O kodėl nekalbama apie naktinių taikiklių žalą kitoms medžiojamoms rūšims, kurių populiacija tik dabar atsistato po beveik visiško išnaikinimo?
Ar tai jus įtikina legalizuoti žvejybinius tinklus? Tarkim, jeigu taip, tai ar tinkluose bus gaudomi ir pagaunami tik karosai?
Šiuos argumentus palyginčiau su žvejybinių tinklų įteisinimu žvejoti tik vienos rūšies žuvis, pavyzdžiui – karosus, nes karosai gali platinti karpiams ir kitoms daug vertingesnėms žuvims pavojingą ligą – aeromonozę, be to, jie ieškodami maisto rausia dugną, tuo pačiu ir drumsčia vandenį, o sudrumstame vandenyje nenorime maudytis nė vienas...
Ar tai jus įtikina legalizuoti žvejybinius tinklus? Tarkim, jeigu taip, tai ar tinkluose bus gaudomi ir pagaunami tik karosai? Panaši situacija ir su naktiniais taikikliais.
Kaip veterinaras, drįstu paneigti B.Bradausko teiginius, kad naktiniai taikikliai išgelbės Lietuvą nuo Afrikinio kiaulių maro (AKM). Manau, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Europos Komisijos specialistų sudarytas priemonių planas, vykdomos biologinės saugos priemonės, medžioklės ir medžioklės plotuose esančių žvėrių dorojimo aikštelių priežiūra ir visas kartu taikomas prieminių kompleksas padės stabdyti šernams ir kiaulėms pavojingo viruso plitimą. Tad medžiotojams ir kiaulių augintojams belieka skrupulingai vykdyti rekomendacijas, užtikrinti, kad šios priemonės būtų įgyvendintos, nes tik taip galime padėti ekonomikai išvengti nuostolių, o kiaulėms ir šernams – AKM viruso ir mėsininkų su naktiniais taikikliais.
Mėsininkų, nes medžiotojo terminas čia netinka. Juo labiau, kad naktiniai taikikliai Europoje legalizuoti tik Latvijoje, Čekijoje ir Jungtinėje Karalystėje, o kalbant apie medžioklės etiką ir kultūrą Lietuvoje, ji yra tik besiformuojanti ir labai trapi. Atsakingai medžioklės ūkyje besitvarkantys medžiotojai, besirūpinantys ne tik žvėrių populiacija savo medžioklės plotuose, bet ir aktyviai medžioklės tradicijas skiepijantys savo klubuose, semiasi patirties iš šimtametes tradicijas turinčių Vokietijos, Skandinavijos šalių ir net iš kaimyninės Lenkijos.
Paprieštarausiu ir A.Salamakino šalininkams, kurie teigia, kad medžiojant su naktiniais taikikliais bus sužeidžiama mažiau žvėrių. Atsakysiu: be to, kad medžiotojas turi šauti tik įsitikines, kad pataikys ir jo šūvis bus mirtinas, daugelis medžiotojų patvirtins, jog paleidus šūvį į žvėrį šimto ir daugiau metrų atstumu net smulkias medžių šakeles ar žolių smilgas kliudžiusi kulka deformuojasi, pakeičia skriejimo kryptį ir nepasiekia tikėtinos šūvio vietos.
Nemirtinų šūvių ir sužeistų žvėrių kančių tik padaugės medžiojant su naktiniais taikikliais.
Taip pat tikėtina, kad daugelis pirks pigesnius ir ne tokius kokybiškus taikiklius, per kuriuos praktiškai neįmanoma nustatyti gyvūno lyties, amžiaus, tiksliai įvertinti dydžio, bet ir sunku atskirti atskiras gyvūnų rūšis. Taigi akivaizdu, kad nemirtinų šūvių ir sužeistų žvėrių kančių tik padaugės medžiojant su naktiniais taikikliais, per kuriuos vaizdo kokybė bus keliskart prastesnė nei medžiojant natūraliomis sąlygomis šviesiu paros metu.
Dar vienas argumetas ir, manau, pats svarbiausias, kad medžiotojų bendruomenė, t.y. Sūduvos medžiotojų sąjunga, Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“, bei Medžiotojų ir žvejų draugija, vienijančios medžiotojus ir prisidedančios prie medžioklės kultūros plėtojimo, nepritaria naktinių taikiklių įteisinimui. Todėl belieka tikėti, kad buvęs kolūkių pirmininkų ir nomenklatūrinės mėsininkystės stereotipinis medžioklės portretas bus perpieštas etiškumo ir medžioklės kultūros principais.
Dr. Kęstutis Mažeika – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Marijampolės savivaldybės tarybos narys
