Visgi kava gurmanams jokiu neapgalvotu ir neišdiskutuotu mokesčiu neapkarto. Tačiau kaip ir tuomet, taip ir dabar tvirtai pasisakau, kad labiausiai pageidautinas atliekų tvarkymo būdas – jų vengti.
Per šį laiką pastebėjau – ir kuo išties labai džiaugiuosi – tai, kad viešai išsakyta mano mintis davė tam tikrą efektą – kavinių tinkluose dabar padavėjai klientų teiraujasi, ar jie nori kavos išsinešti. Jei kavos pageidaujama vietoje, ji pateikiama keramikiniame puodelyje.
Toks verslininkų sprendimas – labai sveikintinas. Tai sprendimas, kuris prisideda prie švaresnės aplinkos ir nekenkia ekonomikos gerovei.
Tokį reiškinį jau galima priskirti prie atsakingo vartojimo. Tačiau tai ne viskas.
Vienkartinis puodelis man, kaip ir bet kuri kita vienkartinė plastiko pakuotė – tarsi šiandienos neatsakingo vartojimo simbolis, kuris įkūnija tik skubančio ir besimėgaujančio gyvenimo modelį. Pasaulyje, kuriame tiek daug vienkartiškumo ir kuris taip giliai persmelkęs vartotojišką kasdienybę, regis, jos apskritai nepastebime, tačiau lyg ir suprantame, kad tas vienkartiškumas – ne amžinas ir ne visuomenės bei aplinkos naudai, o juo labiau ir ne mūsų ateities kartoms.
Esu įsitikinęs, kad turime visas galimybes atsigręžti į save ir permąstyti mums įpročiu bei kasdienybe tapusią vartojimo kultūrą. Paklausite – kaip?
Pirmiausia – per švietimą ir viešas diskusijas. Toks kelias, nors nebūtinai pats greičiausias, veda į žmonių sąmonės ir elgesio pokyčius. Puikiai žinau ir tai, kad keisti įpročius, padiktuotus šiuolaikinės mados elgsenos, – iššūkis ne iš lengvųjų.
Pripažinkime, jei esu aplinkos teršėjas – turiu mokėti daugiau. Vienkartinis kavos puodelis, kaip kombinuotas popieriaus ir plastiko produktas, kurio perdirbti neįmanoma, potencialiai jau yra atlieka.
Vis dėlto jeigu sutariame, kad blogis (šiuo atveju – aplinkos tarša) kyla iš neatsakingo vartojimo ar persisotinimo kultūros, kuri nesusijusi su gyvybinių poreikių tenkinimu, vadinasi – tai jau mūsų visų tiesioginės atsakomybės sritis. Apie tai reikia kalbėti ir, žinoma, ieškoti priimtiniausių sprendimų.
Įsivaizduokime, jei į kavinę neštumėmės daugkartinį puodelį/kavos termosėlį. Gautume tą pačią paslaugą, tas pats kasdienis pasimėgavimo ritualas, tik neliktų vienkartinio puodelio, vadinasi – ir nereikalingos aplinkos taršos. Kodėl negalėtume jo turėti po ranka, kaip ir kitų kompaktiškų daiktų, be kurių neįsivaizduojame savo kasdienybės, – tokių, kaip mobiliojo telefono ar nešiojamojo kompiuterio?
Taigi toks labai paprastas, sąmoningas veiksmas kasdien iš esmės keistų mus pačius, vadinasi – ir aplinką, kurioje norisi, kad gyventi būtų švaru ir gera.
Pripažinkime, jei esu aplinkos teršėjas – turiu mokėti daugiau. Vienkartinis kavos puodelis, kaip kombinuotas popieriaus ir plastiko produktas, kurio perdirbti neįmanoma, potencialiai jau yra atlieka. Toks produktas po kelių minučių naudojimo toliau keliauja į sąvartyną.
Šiuo metu gamintojams ir importuotojams taikomi vienodi pakuočių atliekų tvarkymo įkainiai, nepriklausomai nuo to, ar pakuotės yra perdirbamos ar ne.
Taigi turime pasirinkimą: pirkti paslaugą vienkartiniame puodelyje, vadinasi – teršti aplinką ir mokėti už tai daugiau, arba neteršti ir mokėti mažiau. Tokia mokesčių už aplinkos teršimą politikos paskirtis – ne didinti biudžeto pajamas, o skatinti rinktis labiau aplinką ir gamtos išteklius tausojančius sprendimus.
Tai yra atspirties taškas, nuo kurio priklauso ir visuomenės dabartis, ir ateitis – nuo bendro visų sutarimo, kartu ir nuo kiekvieno asmeninio indėlio. Mes renkamės aplinką, ne aplinka – mus.
Atsižvelgus į Ekonominio bendradarbiavimo ir partnerystės organizacijos (EBPO) rekomendacijas, taip pat siekiant LR Vyriausybės programos ir Europos Sąjungos reikalavimų aplinkosaugos srityje įgyvendinimo, Aplinkos ministerija yra parengusi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo projektą.
Jame siūloma patvirtinti naujus mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis tarifus, kurie veiktų kaip prevencinė priemonė, skatintų gamintojus ir importuotojus tiekti rinkai perdirbamas pakuotes, taip pat ieškoti pakuočių perdirbimo galimybių bei mažinti atliekų kiekį sąvartynuose.
Šiuo metu gamintojams ir importuotojams taikomi vienodi pakuočių atliekų tvarkymo įkainiai, nepriklausomai nuo to, ar pakuotės yra perdirbamos ar ne.
Įstatymo projekte taikomi mažesni mokesčio tarifai rinkai tiekiamoms perdirbamoms pakuotėms, lyginant su tarifais neperdirbamoms.
Šio įstatymo pakeitimo projektas turi prisidėti prie darnios ir konkurencingos ekonomikos plėtros bei įtvirtinti žiedinės ekonomikos principą – mažinti aplinkos teršimą mažinant žalingų gaminių, produktų ir jų pakuočių vartojimą. Taip pat mažinti atliekų susidarymą ir jų šalinimą sąvartyne bei skatinti investicijas į inovatyvias ir aplinkai draugiškas technologijas.
Kęstutis Navickas yra Aplinkos ministras.
