Kas iš esmės keistųsi ir kodėl apie žemės ūkio politiką kalba aplinkos ministras?
Svarbu pabrėžti tai, kad minėtame komunikate ūkininkai (taip pat ir miškininkai) įvardinami ne tik gamtos išteklių naudotojais, bet ir nepakeičiamais ekosistemų, gamtos buveinių bei kraštovaizdžio tvarkytojais: „ES ūkininkai taip pat yra pagrindiniai natūralios gamtinės aplinkos sergėtojai, nes rūpinasi gamtos ištekliais (dirvožemiu, vandeniu, oru ir biologine įvairove) 48 proc. viso ES žemės ploto (miškininkai – dar 36 proc.), taip pat teikia būtinų anglies dioksido absorbentų ir tiekia atsinaujinančiuosius išteklius pramonei bei energetikai.“
ES žemės ūkis yra gausiai remiamas viešaisiais pinigais, tačiau išmokos ne pilna apimtimi yra susietos su poveikiu aplinkos kokybei ir socialinės atskirties mažinimu. Jei bus įgyvendintos EK komunikate pateiktos gairės, turėtų būti sukurtos palankesnės sąlygos mažiems ir vidutiniams ūkiams, kuriems šiandien sunkiai sekasi konkuruoti rinkoje.
Pavyzdžiui, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės specialistai sutaria, kad maža ir įvairi agrarinė žemėnauda yra labai palanki biologinei įvairovei ir įprasta Lietuvos kraštovaizdžiui. Greičiausiai pritarsite, kad švarus vanduo, tinkama dirvožemio būklė, vertinga biologinė įvairovė ir tipinis Lietuvos kraštovaizdis yra visuotina gėrybė, taigi, teisinga būtų, jei ūkininkų pastangos prisidedant prie šių viešųjų gerybių išsaugojimo ir jų puoselėjimo būtų siejamos su išmokomis. Toks teiginys yra ir Komisijos komunikate: „<...tiesiogines išmokas reikia vertinti kaip būdą užtikrinti, kad didelė ES aktyviai dirbamos žemės dalis būtų tvarkoma pagal aplinkai naudingą praktiką.“
Be to, komunikate Komisija žada nagrinėti, kaip būtų galima atsižvelgti į priemones, kurios teikia didelę pridėtinę vertę aplinkosaugos srityje: pavyzdžiui, daugiamečių ganyklų išlaikymą, kraštovaizdžio išlaikymą ir kūrimą, ekologinį ūkininkavimą bei tokias žemės ūkio sistemas, kuriomis užtikrinama gera dirvožemio būklė, biologinė įvairovė ir upių baseinų valdymas.
Apskritai su žeme susietos priemonės yra itin svarbios siekiant ES aplinkos ir klimato politikos tikslų – tuo grindžiamos dabartinės už plotą mokamos kaimo plėtros išmokos. Iš dalies tai lėmė ir ekologinio ūkininkavimo sektoriaus plėtrą: 2015 m. tokie ūkiai sudarė 6 proc. žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) palyginti su 2 proc. 2000 m. Juk šiuolaikinis vartotojas labai vertina galimybę rinktis kuo įvairesnius maisto produktus: ekologiškus ir pažymėtus geografinėmis nuorodomis, tradicinius vietinius gaminius, žinoma, ir naujoviškus maisto produktus.
Jei bus įgyvendintos EK komunikate pateiktos gairės, turėtų būti sukurtos palankesnės sąlygos mažiems ir vidutiniams ūkiams, kuriems šiandien sunkiai sekasi konkuruoti rinkoje.
Dėl atnaujinamos ir tobulinamos žemės ūkio politikos dėmesys aplinkos apsaugai ir klimatui nuolatos didėjo. Tai leido sumažinti žemės ūkio sektoriuje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį (24 proc. nuo 1990 m.), taip pat sumažinti naudojamų trąšų kiekį ir atitinkamai pagerinti vandens kokybę.
Tačiau be platesnio užmojo politikos ir tvirtos paramos jai, tikėtis, kad žemės ūkyje išmetamų teršalų kiekis ir toliau bus sparčiai mažinamas, būtų sunku. Naujoji žemės ūkio politika turi tapti dar ryžtingesne ir dėl to, kad atitiktų vieną svarbiausių Komisijos prioritetų – išnaudoti žiedinės ekonomikos ir bioekonomikos potencialą, kartu stiprinant aplinkos apsaugą, kovojant su klimato kaita. Be to, ES turi tvirtų įsipareigojimų Klimato kaitos konferencijos Paryžiaus susitarimui ir Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslams įgyvendinti.
Klimato kaitos atžvilgiu pažangus ūkininkavimas, grįstas mokslu ir inovacijomis, yra vienas iš būdų tai pasiekti, „tačiau tam reikia ir tokios žemės ūkio politikos, pagal kurią būtų tvirtai įsipareigota teikti viešąsias gėrybes ir ekosistemines paslaugas, susijusias su dirvožemiu, vandeniu, biologine įvairove, oro kokybe ir klimato politikos veiksmais, taip pat kraštovaizdžio išsaugojimo paslaugas.“
Galiausiai naujoji politika gali padėti mažinti maisto atliekų kiekį, skatinant bei remiant tokias iniciatyvas, pagal kurias įprasti vartojimo modeliai („gamyba –vartojimas – išmetimas“) būtų keičiami žiedine bioekonomika.
Kęstutis Navickas yra aplinkos ministras.
