Akivaizdu, Ona Balžekienė suplakė „kiaušinienę“, t.y. kaip „tikra karinė ekspertė“ permaišė malūnsparnius su sraigtasparniais, o paskui kaip jau tėškė: „Žmonės tikėjosi galėsią pailsėti nuo daugelį metų juos kankinusio virš galvų kabančių malūnsparnių triukšmo.“
„Tūkstančiai aleksotiškių, daugelį metų visų miesto valdžių prašę duoti jiems ramybę ir iškelti iš šio gyvenamojo rajono sraigtasparnių bazę, kurį laiką gyveno naivia viltimi, jog jų balsas jau išgirstas.“
Atminties išlaikymas – puikus dalykas, bet kai, sumaniai manipuliuojant, sulyginami 20 metų senumo įvykiai, tai kyla klausimas, kokiu tikslu?
Aleksoto aerodrome, kuris nuo 1993 m. pavadintas S.Dariaus ir S.Girėno aerodromu, bazavosi sraigtasparnių pulkas, susidedantis iš 4 eskadrilių: dviejų eskadrilių, skraidančių sunkiaisiais sraigtasparniais Mi-6, ir dviejų eskadrilių, skraidančių sraigtasparniais Mi-8MT. Iš viso pulke buvo 57 sraigtasparniai, kurie pagal savo parengimo planą skraidė ir dieną, ir naktį, ir paprastomis, ir sudėtingomis oro sąlygomis. Be šio pulko, dar buvo atskiroji sraigtasparnių eskadrilė (12 sraigtasparnių) ir atskiroji oro desanto transporto eskadrilė, skraidanti lėktuvais An-2. Aukštojoje Fredoje įsikūrusi karinė sraigtasparnių Mi-8 remonto gamykla kiekvieną mėnesį suremontuodavo iki 22 sraigtasparnių, kuriems po daugybės patikrinimo procedūrų būdavo atliekamas kontrolinis bandomasis skrydis.
Atkreipiame dėmesį, malūnsparnių nei Aleksoto aerodrome, nei A.Fredos remonto gamykloje nebuvo. Aukščiau paminėtas sraigtasparnių kiekis sudarė triukšmo problemas ne tik Linksmadvario, Julijanavos, Birutės, Fredos gyventojams, bet ir Šančių, Panemunės, Noreikiškių rajonų gyventojams. Žmonės pagrįstai piktinosi, bet dabar jų atmintimi, jų pasakojimais naujakuriams manipuliuoja tarybos narė O.Balžekienė, gąsdindama tariamos karinės aviacijos bazės kūrimu. Nei Aleksote, nei Fredoje tokios bazės nėra, juo labiau, ji nekuriama, o aukščiau minėti sraigtasparniai išvyko su išvedama Rusijos federacijos kariuomene.
Nuo 2001 m. Kaune veikiantis paieškos ir gelbėjimo postas su budinčia sraigtasparnio įgula (pagal Valstybinį žmonių paieškos ir gelbėjimo darbų, įvykus orlaivio ar laivo avarijai Lietuvos Respublikos atsakomybės zonoje, planą) atlieka Lietuvos Respublikos centrinių, rytinių, pietrytinių, pietų rajonų paieškos gelbėjimo darbų aprūpinimą. Tokiu būdu virš Lietuvos skrendantys įvairių aviakompanijų keleiviniai ar krovininiai lėktuvai yra užtikrinti, kad nelaimės atveju jiems operatyviai bus suteikta pagalba. Juo labiau siekiame visus nuraminti, kad Valstybinį žmonių paieškos ir gelbėjimo darbų, įvykus orlaivio ar laivo avarijai Lietuvos Respublikos atsakomybės zonoje, planą aviacijos srityje įgyvendina tik du budintys sraigtasparniai: Kaune ir Nemirsetoje (vakarinių rajonų ir jūros zonai). O Kaune besibazuojanti sraigtasparnio įgula treniruotes atlieka ne tik S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome, bet dar daugelyje vietų, nesusijusių su Kauno miestu.
„Miesto ir šalies valdžia buvo pažadėjusi karinę malūnsparnių bazę iš Aleksoto iškelti į Karmėlavą. [...] Tačiau visai neseniai paaiškėjo, jog tai buvo tik akių dūmimas – valdžia tyliai surezgė savą planą.“
Timpt už vadžių ir vėl nuo pradžių... Jau tuoj bus 8 metai, kai svarstomas klausimas dėl paieškos gelbėjimo posto perkėlimo. Gauti pagrįsti atsakymai, kodėl jis negali būti tarptautiniame oro uoste. Ir miesto tarybos narė tai nėra girdėjusi? O gal nematė architektų siūlymų? Gal visai nemąstė, kaip išspręsti Aleksoto transporto problemas?
O kaip Aleksoto turgaus ir jo prieigų problemos turgaus dienomis, kokiomis sąlygomis tada gyvena Antanavos, Svirbigalos, Lakūnų gatvių gyventojai?
Ar normalus eismas centrine magistrale, vedančia link Garliavos – Veiverių gatve tarp Svirbigalos ir Dariaus ir Girėno gatvių?
Kaip protingai panaudosime buvusią karinę sraigtasparnių remonto gamyklos teritoriją, ką ten sukursime miestui ir miesto, ypač Fredos, gyventojams?
Ar surasime galimybių padaryti automobilių stovėjimo aikšteles atvykstantiems į Aleksoto turgų?
S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo detaliajame plane yra numatytos teritorijos, kuriose galima statyba suderinta su kultūros paveldo departamentu. Dar kartą atkreipiame visų dėmesį – statomas ne naujas aerodromas, nėra statoma jokia bazė.
Sviestas yra sviestas ir jis negali būti daugiau ar mažiau sviestuotas. Aerodromas yra veikiantis ir yra logiška, kad dėl vieno sraigtasparnio skrydžių veikiančiame aerodrome Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas išdavė raštą, kad poveikio vertinimas aplinkai nebūtinas. O teiginys, kad pastatas projektuojamas „ant buvusių sovietinės karinės bazės pamatų!“ yra neigiantis Lietuvos valstybingumą, Lietuvos aviacijos tradicijas, klaidingai vertinantis tik sovietinės aviacijos pasiekimus, nepelnytai užmirštant Nepriklausomos Lietuvos aviacijos vystymąsi ir tradicijas.
O.Balžekienė klausia: „O gal iš tiesų manome, kad S.Dariaus ir S.Girėno atminimą geriau garsins malūnsparnių gausmas, o ne žmonių ir vaikų keliamas juokas ir džiaugsmas?“
Deja, malūnsparnių gausmo jau seniai niekas nėra girdėjęs, o vienišo sraigtasparnio epizodiniai skrydžiai niekaip nesuderinami su formuluote, kad tai yra pragariško triukšmo šaltinis. O vaikų keliamas juokas ir džiaugsmas geriausiai pasimato lankantis Lietuvos Aviacijos muziejuje, S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome, o ne tik kepant blynus su drakono kiaušiniais bei prisvilusia „kiaušiniene“ vaišinant naujakurius aleksotiškius...
Ši nuomonė – tai atsakymas į Onos Balžekienės nuomonę „Kauniečiams siūloma naujovė – aviacinio triukšmo gaudyklė“.