Geriausias didvyrių įamžinimo pavyzdys būtų Prancūzijos respublika. Ten kiekviename, net mažiausiame, miestelyje su vos keliolika namų stovi paminklai Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų žuvusiems, kilusiems iš to miestelio.
Visų pavardės, net jei jų tik kelios, įrašytos prie monumentų pritvirtintose lentelėse. Tie paminklai stovi vos ne nuo tų karų pabaigos, todėl dažniausiai atrodo labai naivūs, net dažnai juokingi, manau, be jokios meninės vertės, bet niekas nesiruošia jų griauti. Svarbus kiekvienas prancūzas, žuvęs už laisvę.
Siūlyčiau skelbti iniciatyvą ir kiekviename Lietuvos miestelyje įamžinti iš ten kilusius 1918–1923 metų savanorius, kuriems buvo suteiktas savanorio statusas. Tai galėtų būti tipinis projektas, galbūt nebrangus, bet iš tolo atpažįstamas. Iki 2018 metų galima suspėti kiekviename mieste, miestelyje pastatyti po tokį galbūt tipinį paminklą. Jei nesuspėtume, galima tą darbą tęsti iki 2023 m.
Siūlyčiau skelbti iniciatyvą ir kiekviename Lietuvos miestelyje įamžinti iš ten kilusius 1918–1923 metų savanorius, kuriems buvo suteiktas savanorio statusas.
Kitas siūlymas – prie Rotušės tarp viešbučio „Radisson Blu Royal Astorija“ ir šv. Kazimiero bažnyčios, tame trikampyje, pastatyti aukštą liekną koloną (vieta ten tikrai gera) ir taip įamžinti visus savanorius, pvz., iškalant visų vardus ir pavardes.
Pagal neįgyvendintą Lauryno Stuokos Gucevičiaus projektą šalia Rotušės turėjo stovėti labai aukšta kolona, ant kurios viršaus turėjo puikuotis Stanislovas Augustas. Galima būtų užkelti ant kolonos stilizuotą savanorį ar dar kaip nors užbaigti koloną. Toje vietoje, kaip rašo etnologas L.Klimka, dar iki L.Stuokos Gucevičiaus „buvo suprojektuota kolona, kurioje planuota įmontuoti didžiulį laikrodį su keturiais ciferblatais į skirtingas puses“. Tad šiame pasiūlyme – nieko naujo, tik pakartota sena.
Trečias pasiūlymas būtų visų 20 signatarų pavardėmis pavadinti gražiausius Vilniaus uždarus kiemelius, bet su sąlyga, kad jie dieną būtų atviri visuomenei, kaip kad kiekvienas VU kiemelis, pavadintas VU profesorių vardais, ar M.Antokolskio gatvėje Metraštininko kiemelis, kurį žmonės vadina P.Skorinos kiemeliu. Taip ilgainiui prigytų ir signatarų pavardėmis pavadinti kiemeliai ir įsirėžtų ilgam į atmintį.
Ketvirtas pasiūlymas – Lietuvoje vertėtų pastatyti atminimo ženklus visų signatarų gimimo vietose, kad juos visuomenė lengvai atpažintų.
Gal kiekviena savivaldybė galėtų inicijuoti savo teritorijoje gimusių savanorių atminimo įamžinimą per istorijos pamokas. Tos pamokos turėtų vykti bent iki 2023 m.
Penktas – gal galima būtų galvoti apie leidinį, kuriame būtų pristatyta 100 iškiliausių Vilniuje gimusių asmenybių, ir, sudarius jų sąrašą, kviesti balsuoti Lietuvos žmones. Aišku, geriau būtų gimusių po 1918 vasario 16-osios, bet slypi pavojus, kad tokių nepririnksime, nes tarpukariu ar pokariu Vilnius buvo ne visai savas. T.Venclovos „Vilniaus vardai“ – kitokio pobūdžio žinynas.
Ir paskutinis siūlymas – parengti mokykloms atskirą kursą ar modulį, skirta Lietuvos 1918–1923 metų savanoriams atminti. Gal kiekviena savivaldybė galėtų inicijuoti savo teritorijoje gimusių savanorių atminimo įamžinimą per istorijos pamokas. Tos pamokos turėtų vykti bent iki 2023 m.
Visi šie siūlymai gal naivūs ar net juokingi, bet jų įgyvendinimas, manau, turi tam tikrą išliekamąją vertę. Aišku, suprantu, kad jie svarstytini. Manau, tai galbūt geriau negu pašokti, padegti ar dar ką nors neprasmingo nuveikti.
Kęstutis Subačius yra Vilniaus Žemynos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas
