Jo vadovaujama keturių partijų Permainų vėjo koalicija dabar yra tapusi diskusijų objektu. Ar ilgalaikė ši koalicija? Kokios jos silpnosios ir stipriosios vietos? Ko galima laukti iš jos? Kitaip tariant, ar ji prognozuotina, ar iš jos laukti netikėtumų?
Dažniausiai, kaip šios koalicijos silpnumas, nurodoma skirtinga vertybinė orientacija. Esą „krikdemai“ yra moralistai, draudimų šalininkai, reakcionieriai, liberalai – priešingai, nepripažįsta jokių moralinių varžtų, o Tautos prisikėlimo partija apskritai nepasižymi jokia ideologija...
Tačiau tokie būgštavimai aiškiai perdėti. Visų pirma derybose turėtų paaiškėti, kam atiteks „vertybiškai jautrios“ ministerijos (Socialinės apsaugos, Kultūros, Švietimo). Jei bus laikomasi A.Valinsko suformuoto principo „kiekvienas rūpinasi savo daržu“, tai didelė polemika neturėtų kilti, nebent būtų kalbama apie biudžeto tuštinimą. Kita vertus, Europoje įprasta, kad konservatoriai ir liberalai yra partneriai. O „prisikėlimiečių“ šykščioje programoje šmėkščioja socialiai orientuotas liberalizmas, ir tai neskiria jų nuo kitų dviejų liberalių partijų. Pagaliau ir kairiųjų valdymo laikais, pavyzdžiui, balsuojant dėl Šeimos koncepcijos, socdemų ir valstiečių liaudininkų požiūriai nesutapo, bet dėl to niekam neatėjo į galvą kalbėti, kad jų koalicija subyrės...
Naujos valdžios silpnoji vieta – Tautos prisikėlimo partijos frakcija Seime.
Taip pat dažnai pabrėžiama, kad naujos valdžios silpnoji vieta – Tautos prisikėlimo partijos frakcija Seime.
Kurpiami juodųjų komedijų verti scenarijai apie R.Žilinską VRM vadovą, A.Nedzinską – Kultūros ministrą, D.Meiželytę – Europos komiteto pirmininkę, nors aišku kaip dieną, kad šie žmonės tokių apetitų neturi. Kitas scenarijus – jie esą perbėgs į priešininkų pusę. Tačiau pamirštame, kad „prisikėlimiečiai“, skirtingai nei kaip, pavyzdžiu nurodomi, „darbiečiai“ ar „tvarkiečiai“, retas kuris yra ragavęs valdžios skonio. Tad kažin ar koks postas Seime menininkams gali tapti tuo masalu, kuris verstų juos kaitalioti frakcijas. Politinis turizmas yra būdingesnis sovietinio mentaliteto valdininkui, nei pokštininkui Antanui.
Šiuo požiūriu nepatikimiau atrodo tokie, be principų, žmonės, kaip Vidmantas Žiemelis ar sunkiai prognozuojami ir suvaldomi politikai, kaip Gintaras Songaila. Kaip ir naujos koalicijos Achilo kulnas yra liberalcentristai. Turimas omenyje ne tiek A.Zuokas, kiek jo komandos žmonės, o ir tokios odiozinės figūros, kaip V.Valkiūnas, prisijungimas prie šios frakcijos pasitikėjimo nesustiprina. Tad įspūdingas Permainų koalicijos dydis gali būti ne tik trūkumas (galvojant apie jos fragmentiškumą), bet ir pranašumas. Tačiau stabilumo Permainų vėjo koalicijai suteikia TS-LKD ir jos lyderis A.Kubilius. Jo demokratiškumas ir nekonfliktiškumas yra jo tiek minusas, tiek pliusas. Viena vertus, TS-LKD vado nuoseklumas bei nuosaikumas gali būti šios koalicijos ilgo tvarumo laidas, kita vertus, tai gali sutrukdyti atlikti reikiamas reformas daugybėje šalies gyvenimo sferų, ypač administravimo struktūrose. Juk didžiausias būsimųjų valdančiųjų patrauklumas, kad jie deklaruoja permainų siekį.
Ryžtis reformoms nelengva, ypač atsižvelgiant į milžinišką valdininkų armiją, kuri visais būdais sabotuos naujos valdžios pastangas ir sprendimus, izoliuosis nuo jų.
Jei tai netaps tik šūkiu, tuomet galime sulaukti rimtų poslinkių šalies gyvenime. Ryžtis reformoms nelengva, ypač atsižvelgiant į milžinišką valdininkų armiją, kuri visais būdais sabotuos naujos valdžios pastangas ir sprendimus, izoliuosis nuo jų. Šiuo požiūriu klaida gali būti tai, kad TS-LKD atsisako Vidaus reikalų ministerijos kontrolės. Kiek jų partneriai (pavyzdžiui, liberalcentristai) norės šito imtis?
O tik nekompromisinė valdymo pertvarka atneš sėkmę dešiniųjų valdžiai. Juk ekonominis sunkmetis, kai krizė turi objektyvių priežasčių, yra visai neblogas metas imtis būtinų reformų. Priešingu atveju dalinės pertvarkos atneš tik visuomenės susipriešinimą, o nusivylimas jomis bus toks skaudus, kad krašte gali sukelti neprognozuotinus procesus. Tad kito kelio, kaip rimtos reformos nėra.
